Tai aš. Viena iš eilinių laikinųjų žemės vartotojų. Tame pačiame chaose, toj pačioj skylėj. Su savu požiūriu, savom nesąmonėm, problemom, nuotykiais, savo žodynu, idėjom, savo rutina. Nesuprantu gyvenimo, ne itin su juo sutariu. Kiekviena diena kažkuo skiriasi, bet iš tikro viskas tas pats. Gimsti vienas, miršti vienas. Tas pats gyvybės ir mirties ratas sukasi nuolat. Nesuprantu kam, bet vis dar esu.
Taip liūdna, kad gyvenimas man per daug nuobodus, per tuščias, per šaltas. Pasiilgstu to nerūpestingo laikotarpio, kai buvau į jį rimtai įsitraukus. Aš pavydžiu tiems, kurie mėgsta gyvenimą, kurie gali tiesiog gyventi, džiaugiuosi dėl jų. Dabar aš noriu kažko naujo kiekvieną dieną, visada alkana, noriu pokyčių vėl ir vėl, man nuobodu. Nuolat jaučiu motyvacijos stoką. Staiga užsidegu naujam tikslui, bet pažiūriu atgal ir greitai sustoju nusivylus. Taigi grįžtu atgal. Kas daugiau? Nieko, tik juoda didelė skylė ir ji plečiasi. Aš labai pavargau nuolat su ja kovot, bet vis dar bandau. Ji valgo mane kiekvieną akimirką. Aš maitinu tą tamsą, taigi gal net galiu save vadinti naudinga. Ateis diena, kai ji pribaigs mane visą. Nieko keisto. Nei nebandau gilintis kodėl ir kam, jau pavargau. Atsakymai neatneša laimės, jie ir nenužudo, blogiau, jie tave sužaloja ir gauni invalido pažymėjimą visam gyvenimui. Tik nuostabus melas gali būti kelias į nuostabų gyvenimą. Nes gyvenimas juodas, gyvenimas tai skausmas, liūdesys, vienatvė, beprasmybė ir tuštuma, ir tik savo vaizduote gali jį užpildyti taip, kaip pats nori, nes realybė nėra graži, ji nėra kaip paruoštas tuščias baltas lapas, kurį iškart gali pildyti, ji lyg griuvėsiai ir norint kažką statyti ar sėti turi dirbti, kad pasiruoštum sau vietą ir tik tada pradėti. Gyvenimas – kūrybinė užduotis. Tu gali matyti, kad jis tau šypsosi, bet patikėk manim, gyvenimas taip nedaro, tai tavo vaizduotė, ir puiku, tobulink ją, nuolatos puoselėk, ji gali tave išgelbėti. Gyvenimas laukia kol susimausi ir tada jis įsiurbs tave į ten iš kur ir atėjai.
Bet ligi tol, kol mūsų dar nesuvalgė, mes galim švęst savo laidotuvių preparty (ar kaip tai pavadintum). Švęskim. Tai neišvengiama, taigi tiesiog imk viską ką gali, ko nori, kol gali. Grįžkim į apgailėtino teatro aikštelę atlikti savo rolių. Sužaiskim kuo geriau, pelnykim taškų ir naiviai tikėkimės prizų. Taigi įkvėpiu, šypsausi, įsijungiu muziką ir išeinu Ciaros žingsneliu. Mano gyvenimas, mano diena, šiandien būsiu princesė.
Miela autore,
AtsakytiPanaikintiNereikia visą žiūrėti į gyvenimą per tamsų akinių stiklą. Taip, Tavo įraše daug tiesos, bet kartais reikia užsimerkti ir nematyti blogio, išbandyti tai, konebandei ir rasti laimę ten, kur jos visai nesitikėjai.
Nuoširdžiai linkiu sėkmės.