2019 m. apžvalga ir nauja realybė

2018 m. buvo patys sunkiausi mano gyvenime. Po 6 savaičių ligoninėj ir dar 6 sav. stacionaro 2019 m. pradž. grįžau į gyvenimą. Grįžti į darbą buvo baisu. Pagerėjimas nebuvo žymus, nors gavau tikrai wow pagalbą. Tikrai ačiū valstybei ir gydytojams. Grįžau pas savo psichoterapeutą į asmenines terapijas ir gyd. padarius išimtį dėl mano būklės buvau priimta į jau prasidėjusią terapinę grupę.
Tačiau man negerėjo. Savijauta vis dar buvo tokia pat klaiki kiekvieną fuckin dieną, todėl tik grimzdau į nevilties duobę,kad man niekas negali padėti.
Nerimas. Šleikštulys. Panikos priepuoliai. Permušimai. Dusimas naktį. Kaltė. Nebuvo jėgų. Vos pavilkdavau kojas. Ir tas akmuo ant krūtinės. Troškau tik vieno - kad viskas išsijungtų.
Nuo terapijų jau darėsi bloga, todėl pareiškiau, jog pasiduodu ir išeinu. Išėjau tiesiog į nieką. Maniau, kad tiesiog mirsiu nuo šitos baisios būklės.

Bet atėjus pavasariui sutikau išbandyti draugės pasiūlytą kitokį, individualizuotą gydymą. Neturėjau ką prarasti. Tikrai nesitikėjau, kad endobiogenika taip pakeis mano savijautą. Augaliniai vaistai ir dieta pagal kraują.
Nerimo buvo mažiau jau po keleto dienų, bet maniau, jog sutapimas. Po pusmečio atsisakiau dviejų rytinių vaistų, grįžo energija, dingo panikos priepuoliai, o nerimas pasireiškia tik retais atvejais. Jokių terapijų. Kažkoks stebuklas. 10 metų gydžiausi terapijom ir cheminiais vaistais.{...}
Būna užėjus nerimui išsigąstu, kad vėl viskas grįš, bet tie praeities šešėliai būna retai ir greitai išnyksta.
Dabar gyvenu kitaip. Kitaip atrodo pasaulis. Negalvoji kasdien kaip numirti, nes gyvenimas pasidarė ne baisus, o smagus :)
***
Vos prieš pradedant gydymą sutikau Jį ❤
Po paskutinės nesėkmės labai bijojau. Žinojau, kad antro karto tokio neištverčiau. Nieko per daug nesitikėjau. Neleidau sau skubėt, neleidau "skrist", kol viską patikrinau, kol buvau tikra. Viskas vyko gan ramiai, taip lengvai. Net sunku patikėt, kad taip mum lengvai ir gerai sekasi.
Niekada nemaniau, jog praeitos skyrybos gali išeit į gerą ir dar tiek į gerą!
Kitaip niekada ir nebūčiau sužinojus ką reiškia tikra abipuse meilė.
Koki svorį tai duoda.
Kokią ramybę tai suteikia.
Ramyyyyyybė ir Pilnatvė.
Tai visai kitas "skrydis".
Taip saugu.
Pirmosios metinės ir vis dienos per trumpos, kad spėtumėm atsidžiaugt vienas kitu.
Kiekvienas centimetras Tavęs toks savas, tobulas ir kvepia.
Sulipom. Literally.
Tiesiog džiaugiamės vienas kitu. Kaifuojam.
Pradėjau suprast kodėl vaikystėj močiutė jaudindavosi, kai negrįžtam ilgiau.
Svarbiausia tik kad Jam viskas būtų gerai.
Kad sulauktumėm senatvės kartu ❤❤

God forgive me for all my sins. God forgive me for everything.

I'm a fuckin mess

2018 metai ir prasidėjo ir baigėsi košmaru.

Prasidedant dramom darbe, pašlijusia sveikata, sudaužyta širdim, stipriu nerimu su panikos priepuoliais ištisus metus, kas privedė prie ligoninės, atnaujinto savižudybės plano, greitosios pagalbos ir vėl ligoninės.

Ilgas gydymas, vis didesnės ir didesnės vaistų dozės ir rodos tvirčiau stoviu ant kojų, bet gyvent noro ir prasmės neatsiranda, tiesiog lengviau ištverti dieną.

Dar laukia ilgas gydymas ir būsiu išbandžius visą įmanomą pagalbą.

Neturiu motyvacijos stengtis dėl savęs, stengiuosi dėl tų, kurie mane palaiko, dėl tų, kas mane myli ir tiki manim, nenoriu jų nuvilt, todėl bandau ir nepasiduodu.

I’ll leave you choking on every word you left unspoken

Šie metai prasidėjo kaip vienas didžiulis košmaras. Griuvo viskas. Darbas virto pragaru. Išseko sveikata. Pagilėjo depresija. Panikos priepuoliai. Sugriuvo santykiai. Sugriuvo visa susikurta iliuzija apie sutiktą vyrą. Praregėjau ir išvariau jį iš namų.
Matyt jis buvo reikalingas tik tam, kad palaikytų mane šitą sunkų laikotarpį.

Nesuprantu tik kodėl taip skaudėjo? Negi aš jį tikrai mylėjau ?
Širdis sako taip, o protas sako, kad nebuvo už ką.

Gal dėl to, jog gaila savęs. Gaila sugaišto laiko. Gaila, kad taip stengiausi. Gaila, kad buvau per gera. Per lengvai širdį atidaviau tokiam veidmainiui. Sunku sau atleist, kad taip smarkiai suklydau. Taip smarkiai žeminausi ir kenčiau jo šaltumą.
Bet kaip paaiškint tą trauką? Kuo didesnė trauka, tuo daugiau pamokų?
Tikrai ačiū tau už pamokas. Juk pirmoj vietoj turiu mylėt save. Neverta aukotis dėl kito, stengtis, lengvai prisileist ir greitai pasitikėt. {..}  O paskutinio pokalbio tavo nepagarba man tik parodė kokį teisingą sprendimą priėmiau, nes esi manęs nevertas ir nesubrendęs.

Nesuprantu, kaip gali sakyt, kad tau taip lengva ir aš nieko nereiškiu, kai tiek svaigai, žadėjai, paišeisi mano tattoo, rinkomės žiedus, pažindinai su tėvais.... Neigimas visko ir menkinimas tik parodo, jog arba esi per silpnas pripažinti tiesą ir blokuoji, arba esi fuckin melagis, žaidėjas ir viskas buvo tik spektaklis.

Tai buvo iliuzija, kurią aš įsimylėjau. Ne tave, o nuostabią viziją, kuri taip ir nevirto realybe.

I guess that's what I get for wishful thinking

New year 2018

2017 metai baigėsi puikiai. Atrodė, kad pagaliau susitvarkiau gyvenimą. O lapkritis buvo tiesiog mano laimės mėnuo! Reikėjo ten ir pasilikti. Darbas su drauge awesome kolektyve, sutiktas svajonių vyras, paskutinės individualios terapijos, pradėta sporto ir sveikos mitybos programa. Atrodo beliko atsikratyti nerimo ir mesti vaistus. Viskas buvo taip gerai, kad net išdrįsau sutikti su spontanišku darbo pasiūlymu, kurio visad purčiausi, kaip velnias kryžiaus.

Va tada manoji laimė ir baigėsi.

Jeigu būčiau žinojus, kiek streso, įtampos, nerimo, baimės, panikos priepuolių ir ašarų man atneš šitas sprendimas...  Du juodi mėnesiai. Nuolatinė įtampa, teroras, gąsdinimai, kaltinimai, kritika ir atsakomybė už visų darbus ir klaidas. Kai eini miegot ir viliesi, jog gal nepabusi ir nebereikės ten eit daugiau į tą pragarą.

Pagaliau man bus leidžiama grįžti atgal, bet aš net nebemoku džiaugtis, ir apskritai vis dar persekioja mintys apie tai, kas buvo ir ta paranoja, kad vėl bus kažkas blogai ir man reiks už tai atsakyt. Gavau visa, ko bijojau. Kiekvieną dieną su baime einu į darbą ir skaičiuoju dienas. Nebeesu ta pati. Nebėra laimės. Nebėra ir noro gyventi. Jaučiuosi nevykėle. Jaučiuosi bloga.

Taip sunku motyvuot save vis iš naujo tvarkyt savo vidų, nes dabar ten juoda. Labai juoda.

Vėl svarstymai pasitraukt, viską mest. Paradau norą kurti. Nes supratau, kaip viskas trapu ir galima labai greitai viską prarast. Nes viduj aš silpna ir nekenčiu to. Neatitinku sau iškeltų reikalavimų. Nekenčiu savęs.

What can you take from me?

When there's not a single fucking day

I haven't fought to stay alive?

New chapter of life

Pastaruoju metu mokiausi gyvent viena, nes supratau, kad svarbiausia būti laimingai pačiai su savim ir tai - mano tikslas.
Išdrįsau palikt gerus darnius santykius ir likti viena.
Antrąkart palikau nuostabų žmogų, kuris mane mylėjo.
Kuriam esu labai dėkinga už metus praleistus kartu. Ir visada juos prisiminsiu su šypsena.
Atrodo mylėjau, bet širdis ir protas sakė, kad tai vis dar ne tai, ko aš trokštu. Nejaučiau pilnatvės.
Todėl nusprendžiau, kad geriau liksiu viena, negu dvejosiu.
Vėl spaudimas iš aplinkos, jog geriau nerasiu, liksiu viena, kad esu perfekcionistė ir nebūna taip, kaip svajoju. Fuck you people!
Daug dvejojau, bet paklausiau savo vidinio balso. Ir ačiū Dievui.
Manau, žmonės taip ir neranda geriau, nes neieško,o susitaiko su tuo, kaip yra. Netiki, kad gali būt geriau, bijo, kad bus blogiau arba bijo likti vieni.
Aš praradau baimę likti viena. Ir išdrįsau panorėti geriau.
Supratau, kad jei nori gerai, reikia palikti blogai - kartais žmonės net čia užstringa. Norint labai gerai - palikti gerai ir taip, kartais reikia išdrįsti palikti net labai gerai, jei nori dar geriau! Su kiekvienu šuoliu į priekį didėja rizika, bet už tai koks atpildas jei laimi. Jei nerizikuoji, tai niekada ir nepajudi.

Augau aplinkoj, kurioj nebuvo gerų santykių pavyzdžių, todėl savo patarimus jie gali pasilaikyti sau. Viskas ką mačiau, man buvo pamokos ir jas paverčiau į motyvaciją gyventi kitaip. Daug metų ir terapijų prireikė, kad suvokčiau, jog aš turiu teisę į kitokį, į laimingą gyvenimą. Ir dar reikės nemažai laiko, kol išsivalysiu visą šūdą, kurio man prikrovė, visus tuos tragiškus scenarijus lauk ir baimes.

Paskutiniai fuckin 10 metų buvo labai sunkūs. Kartais būdavo lyg karuselė aukštyn žemyn. Svyravimai mane labai išsekino. Tiek kartų ruošiausi žudytis ir neišdrįsau, nes kažkas viduj sakė, jog tai ne sprendimas. Tiek kartų jau buvau susitaikius su mirtim ir atsisveikinus.

Dabar ypač daug dirbu su savim. Ne tik individualios terapijos, bet ir grupinė terapija mane tempia į viršų. Knygos: jomis bandau užpildyt vakuumą, kuris atsirado, kai pradėjau valytis viduj. Vis dar nėra tvirto pamato po kojom, bet i'm working on it. Laukiu, kol galėsiu mest lauk vaistus ir jaustis rami.


Meilė.
Kad ir kaip man yra buvę blogai, aš vistiek ja tikėjau ir laukiau jos.
Man trūksta žodžių apsakyt kaip jaučiuosi.
Dabar visa, ką patyriau įgauna prasmę. Suprantu, kodėl pykausi, skyriausi, ko man trūko.

Visą gyvenimą svajojau apie tokią meilę.
Apie savo sielos draugą. Svajojau, kad jį sutikus nebus abejonių.
Ir po pirmos dienos praleistos kartu, aš grįžus namo galėjau sau pasakyt, jog omg aš sutikau savo būsimą vyrą !
Niekad gyvenime iki dabar nežinojau, ką reiškia būti dėkingam. O dabar man norisi šaukti visam pasauliui kokia aš dėkinga esu ir dėkoju Dievui už šią gyvenimo dovaną. Tokia dovana turbūt tik kartą gyvenime ir aš ją vertinsiu, mylėsiu ir dėkosiu už ją. Nesugebu to paaiškinti protu kaip gyvenimas staiga suvedė taip derančius ir panašius žmones.

Atrodo, jog būtumėm seni pažįstami. Mano soulmate.
Jis turi viską apie ką svajojau.
Švyčiu ir skraidau, ir taip šilta gera viduj.
Tiek laiko nemačiau savo ateities, bet dabar atsivėrė visai kitas pasaulis. Tiek daug ateities planų.
Aš pradedu norėti gyventi.
Niekada nenustosiu už tai būti dėkinga!
Pradedu kurti savo laimę.