Na va, per daugelį manųjų „kai nėra ką veikt“, užpildytų ‘belekokia‘ veikla, išėjo makalynė. Galbūt susigadino įvaizdis arba tiesiog jis tapo ne tokiu kokio noriu. Dabartinis vaizdas netikras, nors iš tikro nei nežinau kas tikra, nesuvokiamas, bet tai turbūt noro ir laiko trūkumas, vaizdas, išplaukęs iš ieškojimų nuobodybės erdvėj, iš vienatvės ir baimės sukeltos kvailybės, noro užmiršt tiesą, užmiršt nepasiektas svajones, liūdną realybės vaizdą, iš noro ašaras ir neviltį pakeist juoku. Bet tai geriausiu atveju kaip narkotikas: veikia nors trumpai, bet maloniai, tik atėję pasekmės kartais atrodo nesibaigia.
Nejau man taip nuobodu, kad veržiuosi bendraut su tais žmonėm, kurių nei nemėgstu, kurie erzina? Pati imuosi iniciatyvos veiklai, kuri man atrodo kvaila. Kodėl vis elgiuosi taip, kad tai sukelia savęs gailestį, gėdą? Kam tiek kalbu, kai tiesiog noriu patylėt ir neturiu ką pasakyt? Kodėl vėl einu susitikt su tais, kurie yra mano galvos skausmas ir kam stengiuosi dėl jų, kai jiem galbūt ant manęs nusispjaut? Kodėl elgiuosi su jais taip draugiškai, o po to graužiuosi, kad sudariau sąlygas jiems jaustis mano favoritais, kai taip nėra? Nejau praradau visas viltis gyventi kitaip? Ir kaip pykstu ant savęs, kai vėl trokštu to, prieš ką protas taip draskosi ir priešinasi.
Kodėl kažkas man neleidžia elgtis taip kaip iš tikrųjų noriu? Kodėl atrodo, kad natūraliai elgtis neleistina, kad taip nesaugu, per prasta?
Negi jaučiuosi tokia vieniša, kad daryčiau bet ką, kad nuo to pabėgčiau? Bijau, kad tas „bet kas“ atims iš manęs galimybę pamatyti kitokį gyvenimą, gyvenimą, kuris galbūt man labiau tiktų ir patiktų. Vienatvė žudo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą