Kodėl daugiausia pykstamės su artimiausiais ir mylimiausiais? Kodėl rimtai draugystei reikia tiek daug pastangų?{...}
Toks lengvas ir smagus tas paviršutiniškas bendravimas.
Taip patogu nesivelt į gilias emocijas, neprisiimt atsakomybės, nesistengt.
Iškilus problemoms lengviausia nuo jų pabėgt ir pamiršt, o sugedusius daiktus išmest ir įsigyt naujus, nes taisyt sudėtingiau ir atima laiko.
Kuo toliau tuo dažniau pastebiu tokių, kurie taip elgiasi ir su žmonėmis.{...}
Tobulų santykių nebūna ir jų kokybė priklauso nuo dedamų pastangų. Kam tai per sunku, tie renkasi paviršutiniškumą. Atradę žmoguje „defektų“ jie juos palieka, o tiems, kurie nori artimesnių santykių atsuka nugarą ir ieško naujų objektų lengvam bendravimui. Plaukdami paviršiumi jie lyg bejausmės būtybės nardo per žmones ieškodami vien naudos sau. Nesiveldami į rimtus jausmus jie apsaugo save nuo įskaudinimų. Lieka saugūs nuo daugybės neigiamų jausmų, bet galbūt to nesuprasdami jie atsiriboja ir nuo stiprių teigiamų emocijų. {...}
Tiek daug veidų ateina ir praeina, bet tu vis tiek lieki vienas.
Nuodingas, pavojingas, tuščias sielai, toks laikinas ir neturintis ateities bendravimas reikalingas materialiai naudai, galbūt populiarumui, tiesiog laiko prastūmimui, trumpalaikėms linksmybėms. Tai kaip juodas fonas žvaigždėtam dangui, ar kaip popieriaus baltumas tarp raidžių. Be fono nematysi to, kas svarbiausia. To, kas vertingiausia, nebūna daug. Be nusidriekusios visur aplink purvinos žemės nepamatytum kokie gražūs gėlių žiedai. Nesutikęs tuščių, bejausmių, atstumiančių žmonių nemokėtum taip vertint nuoširdžių ir patikimų.
... apsidairai aplink ir nematai nė vieno ėjusio kartu. Vienas su visa praeitimi. Žmonės tave žino, sveikinasi, bet tu tampi toks pats vienas iš eilinių objektų, kuriais tu laikei visus aplinkinius. Lieki svetimas. Vieni tave greit pamišta, kiti nei nespėja įsiminti. Ateina, išeina: taip nuolat...
Tik tikra draugystė nesibaigia. Be siekiamos materialinės naudos, be melo. Tikri draugai - užjaučiantys ir palaikantys, supratingi ir mokantys atleisti, išklausantys ir padedantys, rūpestingi ir niekada nepaliekantys. Niekada.
Žmonės miršta, bet tikra draugystė niekada. Niekas nesunaikins meilės, nes tik materialumas pūva ir virsta dulkėmis. Joks atstumas nesvarbus. Ji visa aprėpianti, begalinė, neišmatuojama, nevaržoma. Ji amžina. Kartą ją atradęs netrokši nieko kitko. Jausiesi nemirtingas. Ir būsi, nes tik kūnas suyra. Neišmatuojamas gėris, begalinė laimė slypi čia pat. Kaip gaila, kad tik maža dalis ją randa ir sugeba ja naudotis.
Ar gi nejauti kaip kalnai turtų dulkėja veltui?
P.S. Vėl susimoviau. Skaudžiai, bet bent pasimokiau. Kodėl vėl patikėjau tiesiog tuo, kuo norėjau? Kodėl nepasiklioviau nuojauta, kuri nuolat sakė tiesą? {...}
Niekada nerūpėsi žmonėms vien todėl jog tau jie rūpi ir norėtum, kad atsakytų tuo pačiu... :/
Kodėl vėl nenorėjau girdėt tiesos ir išmečiau neigiamas išvadas šalin? Bet pamoką išmokau. Nuo šiol visada žinosiu jog kai žmogus sako jog draugai yra tam, kad kažkada išduotų, vadinasi jokios abejonės jog tas žmogus toks ir yra. Traukis nuo jo kuo toliau, nepasikliauk juo, netikėk, nes ateis diena, kai jis vis tiek tave išduos. Gyveni ir mokaisi. Ir esu pati kalta jog neįsiklausiau ką pats žmogus apie save perspėja.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą