Namai yra ten, kur esi laisvas ir būni savimi.

Dienos namie: įtampa, nusivylimas, liūdesys ir ginčai.

Ir štai mano stiprybė palūžta. Ašaros.. bet tik paslėptos: tegu nemato kaip tai mane palaužia ir kaip noriu kuo greičiau bėgt iš namų, nors ne nuo namų, o nuo jo, savo tėvo.

Kokia aš dukra jei jaučiuosi laimingesnė būdama kuo toliau ir ilgiau nuo savo tėvo?

Pamenu paskutinius mokyklos metus namie kai dienoraštis buvo beveik vien apie nesantaiką tarp manęs ir jo... iki negalėjimo būti tame pačiame kambaryje, nei prie tv, nei valgyt kartu.. tik labas, iki ir keletas šaltų sakinių, o jei pokalbis tai riksmai ir ašaros.

Nejau aš vis dar to neatlaikau ir negaliu su juo kalbėt ?

Bet verkiu dabar ne tik dėl to jog mūsų požiūriai taip skiriasi ir jis manęs nesupranta, nepažįsta, bet dėl to jog aš nepasiilgstu savo tėvo.

Pasiilgstu to laiko, kai buvau maža, mes gerai sutarėm. Mažoji tėčio dukrelė. Jo lb pasiilgdavau ir mylėjau.

Skamba liūdnai, bet nematau savo laimės jei gyvenčiau šalia tėvo.

„Gerbk savo tėvą ir motiną“

Ir gerbiu. Ir tą pagarbą geriausiai išsaugotų atstumas. Visi turi pliusų ir minusų, bet man vis sunkiau matyti jo gerąsias savybes. Liūdna.

Tėvo nepasirinksi, todėl reikia stengtis kažkaip pasiekti taiką, bet ją matau tik atstumo dėka.

Vėl namie – vėl duobė mano gijimo skalėje.

Štai reikės atstatinėt pasitikėjimą savimi ir numuštą entuziazmą toliau siekiant užsibrėžtų tikslų.

 ***