Jau seniau vis galvojau daug apie tai.. bet vis nustumdavau toliau.. apie ką?
Apie tai, jog praradau nuostabą. Ir, rodos, kuo toliau, tuo labiau ją prarandu.
Ir tai nereiškia jog praradau gyvenimo džiaugsmą. Tikrai ne. Vertinu ir esu laimiga dėl daugelio dalykų, kuriuos turiu, dėl nuostabių įvykių, kurių tiek daug, kad sunku dažnai visus ir prisimint. Taip pat dėl šaunių žmonių šalia, ypač esu dėkinga už tuos, kuriais nuolat galiu besąlygiškai pasitikėt. Bet, kad ir kas įvyktų, kas kitiem sukelia nuostabą, manęs tai nepaliečia. Nėra, atrodo, nieko tokio ko nesitikėčiau. Nežinau kada buvau kuo nors tikrai nustebinta. Gal dėl to ir būna taip, kad pati darau nesąmones, nes man nuobodu kitaip, ir aplinkiniai dažnai sako, kad stebinu, nors man tai casual.
Ypač kai pabūnu tarp žmonių, kurie stebisi tokiais paprastais dalykais. Aš jų nesuprantu... Atrodo juokingai, kartais net kvailai ..
O gal tai dėl išgriautų mąstymo sienų. Gal dabar mano smegenys pasiruošę bet kam.
Galbūt jei esi viską sudėjęs į rėmus, įrėminęs galimus įvykius tada, kai tik kas nors išsirėžia už jo ribų, tada iškart vyksta sujudimas "wtf ??". Matyt mano rėmai išgriauti ar supuvę.
Laisvė - tai, ką ypatingai vertinu ir visada siekiu.
Ir kvaili pinigai...hrr ... pasirodo jie gali suteikti sparnus į laisvę...
Tuoj artėja mokslo metai.. .auč auč auč... vėl "mylimos" studijos.. ir šįkart dvigubu krūviu kartu už erasmus metus... mission impossible.. will see... ir norisi greičiau pabaigt, ir baisu darosi prisiminus mokslų laikus.
Viskas turi pabaigą, ir ši nuostabi vasara tuoj baigsis, kad ir kaip būtų gaila.
Bet per paskutinius metus jaučiuosi sustiprėjus.
Ir dabar turėsiu draugus visai šalia :))
Ir gal vis gi radau savo ilgai ieškotą meilę ♥
taigi turiu daugiau iš kur semtis stiprybės.
Mažai būnu namie.. bet ir nenoriu...
giminės.. ypač tėvas ir jo sesuo.. nėra mano žmonės.. nuolat priekaištauja, moralizuoja, užmetinėja... tik tampo nervus, tik bando mano kantrybę. Vistiek neįtiksiu jiem niekada, nes kuo daugiau pamato tikrąją mane, tuo labiau baisisi ir aisškina kaip man gyvent, taigi belieka tik slėptis ir atsiribot.
O gyvenimą aš kursiuosi pati, taip kaip aš noriu ir kaip man atrodo teisinga, ir su tais žmonėmis, kuriuos išsirinksiu tik aš pati. Nes niekas kitas nenugyvens mano gyvenimo tik aš pati.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą