Pridariau daug klaidų
daug nepataisomų.
Bet kiek jos gali mane graužti, nejau visą likusį gyvenimą?
Nesu patenkinta savo gyvenimu ir meldžiu Dievą, jog sugebėčiau pamatyti jame šviesą.
Nusivylimas, graužatis, ašaros, baimės, irzlumas, beprasmybė, sunkumas, nuolatinis nuovargis,
mieguistumas, nesusikaupimas, išsiblaškymas, nuobodulys, pyktis ir liūdesys -
neatskiriamos kasdienybės dalys.
Jaučiuosi jog einu ne tuo keliu
Save kankinu tais "būtinais" mokslais, kuriuose nesu gabi ir kurie manęs nedomina.
Nejau nėra kelio atgal ir pasmerkiau save kentėti visą gyvenimą?
Moku brangią kainą, jog neklausiau savo širdies, neturėjau "stuburo" ir norėjau įtikti tėvams.
Kai kasdien užsiimi nedominančia ir sunkia veikla,
Kai niekaip neišbrendi iš psichologinių problemų,
Kai pats psichoterapeutas teigia jog nėra susidūręs su tokiu atveju ir nežino kaip padėti,
tik bando.
Kai ir meilėj nesiseka ir vis jautiesi vienišas,
Kai nesutari su šeima ir nesinori grįžti namo..
Rodos bent rastum kažkokią savo nišą ką sugebi, kažką kas teiktų nors šiek tiek džiaugsmo, kažką ką sugebėtum, kad galėtum save realizuot ir jaustumeisi nors kiek vertingas,
bet ne, nieko
taip tuščia
o ir laiko nėra nė mintims apie tai
nei savęs ieškojimui
toks baisus jausmas, kad esi niekam tinkamas
nors nėra nei laiko užsiimti kita veikla
o tik arti ir arti tuos pačius karčius sunkius mokslus,
nuo kurių tik pykina ir dar, rodos, stengiesi, vargsti, o rezultatai nebent koks geresnis skaičius ant lapo,
o praktiškai pritaikymo beveik 0.
Beviltiška.
Tada norėdamas patirti gyvenime kažką malonaus vaikaisi tuščių malonumų
Jaučiu kaip save alinu, kaip tempiu laiką tiesiog kažko laukdama
kažkokio stebuklo
Negyvenu, bet bandau ištverti gyvenimą.
Ar tai normalu ?
Jaučiu kaip švaistau savo sveikatą, kaip tampau nervus, kaip bjauroju savo sielą
ir kaip viskas tik dar labiau painiojasi ir sudėtingėja.
Tos neigiamos pasekmės.
Didžiulis šleikštulys ir graužatis.
Yra dalykų, kuriuos taip norėtųsi išbraukt iš savo gyvenimo.
Tam matyt reikia laiko. Laiko sau atleisti ir užsimiršti.
o dėl mokslų...
dar pusmetis juodo darbo.
Nemaniau, jog kada turėsiu tokius sunkius metus.
Ir tada arba viską mesiu iškart, arba po truputį,
arba bandysiu save apgauti ir man pavyks,
arba kentėsiu visą gyvenimą.
Who will save me from myself?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą