Dar niekada neturėjau tokio įtempto ir sunkaus krūvio.
Niekam nelinkėčiau šito pragaro.
Ir dar visa darai tik tam, kad gautum popieriaus lapą su kuriuo galėtum įsidarbint nenorimoj srity ir kankintis amžinai.
Absurdas.
Tik vėl akys prisikaupia ašarų, bet turi valdytis ir ieškoti dėl ko šypsotis..
Laisvalaikis neegzistuoja, nes kiekviena valanda svarbi mokymuisi, darbų rašymui, prezentacijų rengimui ir reikia bėgti, bėgute į seminarą, kolį, testą, prezentaciją, laboratoriją, į praktiką ar į ispanų kursus (vienintelis dalykas kuris teikia teigiamų emocijų ir kas dar palyginus sekasi).
Ir vis pykina. Ir svoris krenta. O maistas neskanus ir būtinas tik gyvybei palaikyt, kad galėčiau toliau mokytis, toliau gyvent, bet kam ?
Tik dėl to, jog gaila mamos.
Ir vėl grįžtu tik prie to paties...
Užburtas ratas ir planai viską užbaigti.
Nes nėra jokios prasmės. Jos paprasčiausiai nėra.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą