Viskas pasibaigia. Geri ir blogi etapai.
Prasmės nėra. Tiesiog eini ir kažko lauki.
Draugai irgi keičiasi.
Anksčiau ar vėliau jie arba tavęs nesupranta, ar nervina arba išvis palieka.
Bet juk kiekvienas turi savo gyvenimą.
Reikia išmokti gyventi vienam.
Vistiek visada lieki vienas.
Kaip priprasti prie vienatvės.
Man nesuvokiama.
Iš paskutiniųjų stengiesi pabaigti nekenčiamus mokslus, gauti tą nenorimą darbą už mažą atlygį, kad pasmerkti save tiesiog tolimesnei vegetacijai šitoj tuščioj skylėj.
Juk kam tos svajonės. Jos tik naiviems vaikams.
Būsimas darbas ne mano asmenybei, neįdomus ir sunkus, dar ir prastai apmokamas.
Pomėgių nebeliko. Jiems laiko per mokslus tiesiog nėra jau senai.
Meilės nėra. Nežinau ar dar išvis ja tikiu.
Nėra tikslų, jokio užsidegimo gyvenimui.
Jis tiesiog tapo visiškai tuščias ir beprasmis.
Ir vienatvė, kuri tik vis labiau slegia, nes žinau, kad jos tik daugės.
Kaip nusiteikti nugyventi gyvenimą vienai.
Nors gal ir gerai, vienišiai juk miršta anksčiau.
Tiesiog sėdėti ir laukti kada mirtis tave išgelbės arba įtrauks į dar didesnę kančią.
We live our lives like we are ready to die
and we are going nowhere
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą