Einu iš proto.
Draugų lieka vis mažiau, o likę atitolsta vis labiau.
Slogi vienatvė ir rutina.
Visos dienos čia vienodos.
Tamsios, šaltos ir vienišos.
Kiekviena diena perpildyta pilkumos, niurzgančių nepatenkintų, kartais ir apšaukiančių žmonių. Atostogos - jau senai pamiršta kas tai išvis yra, o nuovargis kaupiasi.
Ir vienatvė. Jaučiuosi čia tokia vieniša ir niekam nereikalinga. Tiesiog egzistuoji ir ištverinėji tuščias ir nuobodžias dienas.
Kartais apsimeti jog gali susitvarkyti ir kaip Donkichotas bandai kovoti, kovoti su savo purvina siela.
Vis dažniau pastebiu, kad sunku darosi šypsotis, retai pasirodo nuosirdi šypsena.
Gal tiesiog nušokti nuo skardžio ir baigti visus beprasmius apmąstymus, bandymus save apgaut, kad džiaugiuosi šituo laikinu gyvenimu.
Nes niekas iš tikro neturi prasmės.
Kam kankinti save ir žmones šalia.
Nors daugumą laiko juk esu viena.
Kam kankinti savo mylimą žmogų savo psichozėmis. Kuris vertas tiek daug.
Nors jo juk irgi nėra šalia...
Ir tas beprotiškas ilgesys !
Kai santykius galima vadinti virtualiais ir esi diena iš dienos viena tada jautiesi tokia vieniša.
O meilė ? Meilė kaip iliuzija. Idealizuojama ji gyvena mintyse, o šalia tuštuma.
Realybė žiauri. Geriau gyventi iliuzijomis, svajonėmis, tikėti pasakomis. Kas belieka.
Kaip visada kaip kokia naivi durnelė su viltimis, kad kažkada bla bla bla viskas bus kitaip.
Maitinuosi trupiniais. Siela alksta, tuštuma didėja ir kūnas nyksta kartu.
***
Ir ta kaltė už palaidą praeitį sugrįžta pliūpsniais. Taip skaudžiai degina. Graužia ir graužia.
Kaip sau atleisti? kaip ?? Kaip pamiršti ?
Dar daug ašarų reikės kol išsivalys tas purvas. Ta nepakeliama kaltė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą