Kada pradėsiu gyventi savo gyvenimą ?

Vis nerašau, nors tiek daug visko veržiasi lauk.
Kada pagaliau pradėsiu gyvent savo gyvenimą ?? Savo gyvenimą nejausdama kaltės?
Terapijos duoda savo naudą ir vis aiškiau matau, kodėl negaliu atsikratyt nerimo, kodėl tiek baimės viduj, kodėl nesijaučiu saugiai, kodėl skauda, kodėl negaliu būti pagaliau laiminga, kai atrodo viskas sekasi.
Vidiniai demonai vėl gundo pasidaryt sau galą, pasiduot ir užbaigt visą šitą beprotybę. Atsibodo kovot su savim, ieškot išeities iš kasdienio taip varginančio nerimo, kuris smaugia, pykina, norisi ištaškyt savo galvą į sieną, kai jie pradeda kalbėtis, kai vyksta diskusijos ar padraikos mintys laksto, kai širdis permuša, pila prakaitas, kiek galima ryti tabletes, kad nustočiau purtytis ?? Kiek galima drebėt kiekvieną supistą dieną, kiek tai laiko tęsis ????
Naxui atrodo viską, išeinu ir atsijungiu, būna rodos tai vienintelis sprendimas išjungt visą šitą vidinį karą su savim.
.. ir tėvas vis dar gyvena mano galvoj ir mano širdy ir visa, ką jis sudėjęs mane pjauna.
Kad ir kaip pykčiausi, kiek maištaučiau, ašarų prisikaupia pilnos akys pagalvojus, kad taip niekada ir neįtikau jam, jis niekada nemylėjo manęs tokios kokia esu iš tiesų. Man taip atsibodo apsimetinėt, pavargau jaustis bloga dukra. Pavargau kovot dviem frontais. Taip galų gale ir neleisdama sau būti visada laisva savim. Kartais nei nežinau kuri esu tikroji aš. Nėra jokio tvirto pagrindo. Abejoju savim, nepasitikiu savim, nežinau kas yra blogai, o kas gerai. Kategoriškumas kyla iš bejėgiškumo. Nežinau kam aš bandau kažką įrodyt, draskausi, kankinuosi veltui, tik kad sau kažką įrodyčiau. Pykstu, tiek daug pykčio viduj, kuris prasiveržia kartais taip kvailai ir vaikiškai, kad gėda pačiai prieš save. Kada pagaliau suaugsiu?
Pavargau save kontroliuot, tramdyt, tildyt, bet bijau ir leist atsipalaiduot ir tiesiog būti savim, nes bijau savęs. Nepernešu jokios kritikos, viską giliai išgyvenu, kiekvieną fuckin žodį.
Bijau gyvenimo. Bijau klaidų, bijau susimaut, bijau kažką pradėt, nes noriu viską daryt tobulai. Todėl užsidarau ir nieko nesiekiu. Toliau dirbu nemėgiamą darbą, nes kažkaip išgyvent juk reikia ir tempiu nerimo dienas. Nesiimu jokių hobių, nieko nesiekiu, ir eina laikas, o nerimas siautėja aukštyn žemyn ir ardo mano sveikatą, jaučiu kaip gyvenimas eina veltui.
Taip trūksta šalia žmonių, kurie suprastų, o ne dalintų pigius patarimus ar kritikuotų. Užtenka man pačiai savo teismo.
Ir kaip griaužia viduj lyg būčiau tiek blogio pridarius. Nors gal ir darau, ir būnu žiauri aplinkiniams, kandi ir kategoriška. Pilu purvą ant kitų, nes pati šūde skęstu. Iš kur tiek pykčio? Pačiai sunku išsiaiškint.
***
But well, there is always another side of the story.
Kaip visada mano gyvenime kontrastai.
Su savim karas nesibaigė, bet pažiūrėjus iš šalies atrodo tik džiaukis gyvenimu, nes jis duoda viską, ko prašai. Gal aš tiesiog nemoku džiaugtis, nors tiksliau tą džiaugsmą išlaikyt ?
Kiek būna juoda karuose su savim,  tiek būna gera su savo žmogum.
Su juo dingsta nerimas, tiesiog išsijungia, tada pradedu tikėti, kad galima ir kitaip gyventi, ramybė pasiekiama. Tiek daug daug teigiamų emocijų ir rodos pradedu skraidyt!
Nors labai bijau per daug džiaugtis, bijau visa pasinert į jausmus, todėl vis kartas nuo karto pristabdau save, stengiuosi patrankyt sau per galva, pasakyt sau stop, per daug, negaliu sau leist per daug pasinert, nes neištverčiau, jei viskas staiga baigtųsi, todėl vis metu viską mintyse, apsidraudžiu, kad o jeigu, kad nelikčiau durnelės vietoj.
Kartu ir beproto gera, ir kartu baisu, nes senai taip gerai su kitu žmogum yra buvę, nors gal apskritai nebuvę ♥
Bet tam, kad būčiau laiminga ne tik kartu, turiu susigyvent su pačia savimi, būti laiminga pati iš vidaus. Laukia daug darbo. God help me.