Šie metai prasidėjo kaip vienas didžiulis košmaras. Griuvo viskas. Darbas virto pragaru. Išseko sveikata. Pagilėjo depresija. Panikos priepuoliai. Sugriuvo santykiai. Sugriuvo visa susikurta iliuzija apie sutiktą vyrą. Praregėjau ir išvariau jį iš namų.
Matyt jis buvo reikalingas tik tam, kad palaikytų mane šitą sunkų laikotarpį.
Nesuprantu tik kodėl taip skaudėjo? Negi aš jį tikrai mylėjau ?
Širdis sako taip, o protas sako, kad nebuvo už ką.
Gal dėl to, jog gaila savęs. Gaila sugaišto laiko. Gaila, kad taip stengiausi. Gaila, kad buvau per gera. Per lengvai širdį atidaviau tokiam veidmainiui. Sunku sau atleist, kad taip smarkiai suklydau. Taip smarkiai žeminausi ir kenčiau jo šaltumą.
Bet kaip paaiškint tą trauką? Kuo didesnė trauka, tuo daugiau pamokų?
Tikrai ačiū tau už pamokas. Juk pirmoj vietoj turiu mylėt save. Neverta aukotis dėl kito, stengtis, lengvai prisileist ir greitai pasitikėt. {..} O paskutinio pokalbio tavo nepagarba man tik parodė kokį teisingą sprendimą priėmiau, nes esi manęs nevertas ir nesubrendęs.
Nesuprantu, kaip gali sakyt, kad tau taip lengva ir aš nieko nereiškiu, kai tiek svaigai, žadėjai, paišeisi mano tattoo, rinkomės žiedus, pažindinai su tėvais.... Neigimas visko ir menkinimas tik parodo, jog arba esi per silpnas pripažinti tiesą ir blokuoji, arba esi fuckin melagis, žaidėjas ir viskas buvo tik spektaklis.
Tai buvo iliuzija, kurią aš įsimylėjau. Ne tave, o nuostabią viziją, kuri taip ir nevirto realybe.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą