2019 m. apžvalga ir nauja realybė

2018 m. buvo patys sunkiausi mano gyvenime. Po 6 savaičių ligoninėj ir dar 6 sav. stacionaro 2019 m. pradž. grįžau į gyvenimą. Grįžti į darbą buvo baisu. Pagerėjimas nebuvo žymus, nors gavau tikrai wow pagalbą. Tikrai ačiū valstybei ir gydytojams. Grįžau pas savo psichoterapeutą į asmenines terapijas ir gyd. padarius išimtį dėl mano būklės buvau priimta į jau prasidėjusią terapinę grupę.
Tačiau man negerėjo. Savijauta vis dar buvo tokia pat klaiki kiekvieną fuckin dieną, todėl tik grimzdau į nevilties duobę,kad man niekas negali padėti.
Nerimas. Šleikštulys. Panikos priepuoliai. Permušimai. Dusimas naktį. Kaltė. Nebuvo jėgų. Vos pavilkdavau kojas. Ir tas akmuo ant krūtinės. Troškau tik vieno - kad viskas išsijungtų.
Nuo terapijų jau darėsi bloga, todėl pareiškiau, jog pasiduodu ir išeinu. Išėjau tiesiog į nieką. Maniau, kad tiesiog mirsiu nuo šitos baisios būklės.

Bet atėjus pavasariui sutikau išbandyti draugės pasiūlytą kitokį, individualizuotą gydymą. Neturėjau ką prarasti. Tikrai nesitikėjau, kad endobiogenika taip pakeis mano savijautą. Augaliniai vaistai ir dieta pagal kraują.
Nerimo buvo mažiau jau po keleto dienų, bet maniau, jog sutapimas. Po pusmečio atsisakiau dviejų rytinių vaistų, grįžo energija, dingo panikos priepuoliai, o nerimas pasireiškia tik retais atvejais. Jokių terapijų. Kažkoks stebuklas. 10 metų gydžiausi terapijom ir cheminiais vaistais.{...}
Būna užėjus nerimui išsigąstu, kad vėl viskas grįš, bet tie praeities šešėliai būna retai ir greitai išnyksta.
Dabar gyvenu kitaip. Kitaip atrodo pasaulis. Negalvoji kasdien kaip numirti, nes gyvenimas pasidarė ne baisus, o smagus :)
***
Vos prieš pradedant gydymą sutikau Jį ❤
Po paskutinės nesėkmės labai bijojau. Žinojau, kad antro karto tokio neištverčiau. Nieko per daug nesitikėjau. Neleidau sau skubėt, neleidau "skrist", kol viską patikrinau, kol buvau tikra. Viskas vyko gan ramiai, taip lengvai. Net sunku patikėt, kad taip mum lengvai ir gerai sekasi.
Niekada nemaniau, jog praeitos skyrybos gali išeit į gerą ir dar tiek į gerą!
Kitaip niekada ir nebūčiau sužinojus ką reiškia tikra abipuse meilė.
Koki svorį tai duoda.
Kokią ramybę tai suteikia.
Ramyyyyyybė ir Pilnatvė.
Tai visai kitas "skrydis".
Taip saugu.
Pirmosios metinės ir vis dienos per trumpos, kad spėtumėm atsidžiaugt vienas kitu.
Kiekvienas centimetras Tavęs toks savas, tobulas ir kvepia.
Sulipom. Literally.
Tiesiog džiaugiamės vienas kitu. Kaifuojam.
Pradėjau suprast kodėl vaikystėj močiutė jaudindavosi, kai negrįžtam ilgiau.
Svarbiausia tik kad Jam viskas būtų gerai.
Kad sulauktumėm senatvės kartu ❤❤