Ką rinktis? Jau išmokau, kad tylėjimas dažnai gera išeitis, bet negali visada būt ramus, užsislėpęs, kai darbai gali tave išduot, o tada užspęstas į kampą turėsi meluot arba prisipažint ir tada jau „karas“. Nenoriu daugiau barnių. Tegul lieka kiekvienas su savo suvokimu, savo įpročiais. Neketinu jų keist, todėl nenoriu girdėt priekaištų, neketinu leist, kad mane teistų pagal savo teismą. Tiesiog imi ir tyli. Kiekvienas interpretuoja kaip nori ir visi patenkinti. Tačiau negaliu būt savim, negaliu prie jų. Jie pasmerks, pamokslaus, užsipuls, turbūt nusivils, nes neatitinku jų standartų ir aš nemanau, kad esu tokia stipri, kad atlaikyčiau. Belieka tylėt arba apsimetinėt. Sėdžiu tyliai ir bijau parodyt save, nes esu nusikaltėlis jų požiūriu. Bet aš nebenoriu toliau sėdėt tarp vilkų ir dangstytis, daryti dalykus, kurių reikia tik jiems. Tai verčia mane jaustis blogai, gilina depresiją. Nesijaučiu saugi. Jie to net neįtardami skatina mane jų vengt, kuo rečiau matytis, jaučiu kaip atitolstu ir jie vis mažiau mane pažįsta. Juk aš noriu būt tarp žmonių, kurie mane supranta, nesmerkia, priima tokią, kokia esu. Man dar reikia daug praktikos, kad išgyčiau nuo hiperjautrumo kritikai, apkalbom, neteisingom interpretacijom. Negali juk visiškai izoliuotis nuo tokių dalykų, tai reikštų izoliavimąsi nuo gyvenimo. Nekenčiu vienatvės, ji žudo. Atrodo sėdi, o kambario sienos traukiasi ir pamažu virsta į karstą. Draugai yra puikus dalykas, bet tikri draugai yra vienas iš nuostabiausių dalykų gyvenime. Jie gelbsti nuo vienatvės, paduoda ranką lipant iš duobės, guodžia kai nesiseka, padeda jaustis reikalingu, prajuokina kai būna liūdna ir atitolina mintis apie savižudybę. Love u guys ;*
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą