Nepasitenkindama tuo kas esu, tuo kaip gyvenu, kaip jaučiuosi ir neturėdama ką prarast aš nusprendžiau keistis. Aš sugrioviau tą aplinkos sukurtą maketą. Išmečiau tai kuo tikėjau ir kuo apsimečiau tikint. Surinkau viską ką turėjau viduj, visus papročius, įpročius, standartus, nuostatas, stereotipus, taisykles, ribas, etiketes, tabu, vertybes, pomėgius, tikslus, ... , ir išmečiau šalin, kad galėčiau kurti iš naujo, sukurti save pati. Neradusi kito pasirinkimo, drastiškai ir šaltai, nesistengdama jausti ir mąstyti, aš tai padariau.
Iš pradžių užplūdo milžiniškas palengvėjimas. Bet po to ėmiau justi tuštumą, ir vis stipriau...
Galų gale jutau, kad plaukioju erdvėj, nėra už ko laikytis, nebeturėjau pagrindo. Išsigandau. Ką aš padariau? Aš viską paverčiau šiukšlėm. Pasidarė ne tik baisu, bet ir liūdna. Matyt nuo liūdesio ir baimės neišsivaloma taip paprastai. Nusprendžiau užbaigt viską iki galo. Aš juos skandindavau. Kartais manydavau, kad planas visai veikia, bet, deja, jie vis grįždavo ir dar labiau mane kankindavo. Grūmiausi kiek galėjau. Ir ką pasiekiau? Siaubingai pavargau. Visiško išsekimo etapais pasiduodavau tikėdamasi, kad mane pribaigs ir viskas. Bet ne, turbūt ne toks buvo jų tikslas, jiems patiko pats kankinimo procesas. Bravo, jiems tai puikiai sekėsi. Žiūrėjau į save ir nemačiau savęs. Iš tikro nė nežinojau ką turėčiau matyti ar ką norėčiau. Kas aš esu? Kas man darosi? Apimta panikos pasileidau bėgti ten kur viską išmečiau. Kritau ant kelių ir ėmiau kapstytis atliekose. Ką aš darau? Aš nė nežinau ko ieškau. Bet aš neturėjau nieko ir badas darė savo. Gulėjau tarp šiukšlių ir be paliovos verkiau. Beprotybė. Isterijos drebulys, jausmas, kad esi bevertis, nereikalingas, pasiklydęs. Norėjau numirti. Nežinojau ko imtis, bet tikrai žinojau, kad nenoriu jog tai tęstųsi. Buvau pasirengus pabaigai, bet nežinia kieno balsas man neleido išeit ir liepė keltis. Pakilau. Ryžausi kurti viską iš naujo.
Dabar jaučiuosi kaip didelis kūdikis. Nežinantis atsakymų, nors vienas, bet savarankiškas. Augu ir mokausi. Dabar aš pati sau auklė, pati sau motina ir tėvas, pati renkuosi mokytojus ir tai, ką noriu mokytis, renkuosi savo kelią. Neišsivalę iki galo praeities likučiai man primena kas aš buvau ir skatina žengt kuo toliau. Tikiuosi dedu į save tai, kas vertinga ir ko nesigailėsiu, kad nereiktų daugiau niekada taip išmesti visko vėl.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą