Kartoju sau n kartų: pasauliu netikiu, o pasaka tikiu.

Per daug. Mano psichika neatlaiko.
Purvas, purvas, purvas, visur purvas ir aš jame.
Per daug aplink vulgarumo, per daug pošlybių, nešvankybių, nukrypimų nuo normų. Pasaulis ištvirkęs, žmonių moralė nyksta, pasileidęs gyvenimo stilius populiarėja. Atrodo blogis įsišaknija vis giliau ir plačiau per žmonių širdis ir nuodija jų sąžines. Ne tokiam pasaulyje aš noriu gyvent. Jaučiuosi kaip pragare. Man šlykštu.

  Pajutau milžinišką norą izoliuotis. Pabėgt iš šitos beprotybės. Reikia aplankyt tikrąją save, neleist aplinkai manęs nusitempt ir sunaikinti išlikusį gėrį. Trūksta švarios, tyros ramybės. Noriu tvarkingesnio gyvenimo, padoresnio.
Laikas pasinerti į save. Laikas pagaliau atsakyt sau ko aš noriu iš gyvenimo, kokiu žmogumi noriu būti, kodėl jaučiuosi nelaiminga, kaip atsiduriu tokiose iš proto varančiose situacijose, kaip išmokt sau ir kitiem griežtai pasakyti ne. Galų gale laikas susidėlioti prioritetus, išsikelt tikslus ir pagaliau liautis elgtis neapgalvotai pasiduodant akimirkos norams.

 Lyg maža psichologiškai sužalota mergaitė, besislepianti palėpės kampe nuo baisaus juodo pasaulio, nes aplinkiniai sutrypė jos rožinius akinius. Gražus, tyras, spalvingas, pilnas nuoširdumo ir meilės pasaulis dužo. Daugybė mažyčių krislų pakibo ore plaukioti vilties dūmuose, kurie greitai ėmė sklaidytis. Dar akimirką atrodo mačiau gražaus pasaulio vaizdą.. Krištolinės dalelės skilinėjo dar į mažesnes ir krito žemyn. Niekur nesitraukiau. Stovėjau ir jutau kaip jos sminga į odą. Toks malonus prisiminimų skausmas..
Ir aš vėl verkiu..  Bandau užsimerkt, pabėgt į pasakų pasaulį..

... aš, maža mergaitė, ryškiai raudona taškuota suknele, laiminga bėgu kaime per pienių lauką. Toks gaivus vasaros vėjas draiko mano ilgus plaukus. Žiūriu į žydrą beribį dangų ir sukuosi sukuosi kol prarandu pusiausvyrą. Krentu į minkštą žydinčią žolę. Ir šypsausi. Girdžiu kaip šaukia mama namo. Aš džiaugsmingai skubėdama lekiu jai į glėbį...

..  verkiu dar stipriau :/  . .... Kaip norėčiau būt laiminga kaip vaikas. Kaip norėčiau vėl svajot kaip vaikas, nuoširdžiai tikėt kaip vaikas. Vėl džiaugtis kai močiutė duoda saldainį, vėl lakstyt kaime paskui senelį ir temstant prašyt jog dar neinam namo. Kaip norėčiau grįžt į laikus, kai pasiilgdavau ir nuoširdžiai mylėjau savo tėtį. Gulėti prie ežero su savo mylimiausia teta, gliaudyt saulėgrąžas ir juoktis, juoktis kaip senais gerais laikais.  Grįžti į laikus, kai ašaros tekėjo dėl įsmigusio kaktuso spyglio ar nubrozdinto kelio. Laikus, kai nebijojau mirties, nes žinojau, kad Dievas mane myli. Kai tikėjau, jog gyvenimas gražus. Kai man sekėsi mokslai. Praėjo laikai, kai nesuvokiau kaip gali žmogus pakelti prieš save ranką. Kai naiviai pasitikėjau žmonėmis. Pasiilgau tų laikų, kai laukdavau rytojaus ir užmigdavau su šypsena. Kai baimė buvo tamsa ir su sese atbėgdavom miegoti pas senelius per vidurį. Kai vemdavau tik dėl to, jog apsinuodijau maistu. Kai žiūrėdavau filmukus apie princus ir princeses be nusivylimo ašarų akyse. Kai miegodavau apsikabinus pliušinį meškiuką ir nesijaučiau vieniša. ..

  Gali apsimetinėti ir juoktis iš visko, bet nuo realybės nepabėgsi. Nebegrįš tai, kas buvo. Liko tik ateitis ir prisiminimai. Negaliu susigrąžinti mirusios tetos, bet gal galiu padėti jos sesei išlipti iš į savižudybę traukiančio depresijos liūno..
Žinau, naivu... juk neįstengiu padėti nei pačiai sau.. :/