Verkiu, nes mano svajonės per daug gražios, kad taptų tiesa

Ir idėjos vis žūva vien veltui...

Nežinau kaip patekti ten, kur šviesa.

Gal nori pabūt mano keltu??

Verkiu, nes tuštybės daugėja aplink,

Pasaulis nykus ir man šalta.

Galėtų ateit dabar jis

Ir uždėt ant pečių savo paltą.

Verkiu, nes širdis mano pūva.

Verkiu, nes dvasia sužalota.

Nes meilės paukštė voratinkliuotam narve

ir bijo net pačių grotų.

Nė vienas praeivis nevertas jos grožio,

Jos plunksnų tyrumo globotų.

Meluoja jie niekšai priėję artyn,

Kad augintų, mylėtų, tausotų.

Verkiu, nes aukojau tau širdį, jog tikėtum manim,

Jog galėtum dalintis mintim,

O tu kitą sutikęs iškart viską davei...

Mano vargas perniek ir darbai nereikalingi?

Verkiu, nes viena.

Mano meilės niekam nereikia.

Vėl tyla? Vėl drama.

Mano sielai kompanijos reikia.