Na ką, mano ištreniruota aktorė mane užvaldė. Man nereikia net stengtis.
Taip žinoma, Justė - lengvabūdė, vien poilsiauja, nieko nesimoko, bla bla...
Nekenčiu jaudinimosi, nervinimosi. Tiesiog negaliu to pakęst. Negaliu pasirodyt esanti silpna, negaliu tokia būt. Nuolat kartoju jog esu stipri ir veju visus susirūpinimus lauk.
Štai ir vėl mano abejingumo pilnas veidas apsaugo mano vidinį ašarojantį kūdikį. Vidinės isterijos nepalieka. Bet aš juk Justė. Kaip daugelis pasakytų: žmogus, gyvenantis nuolatinėje šventėje. Tokia atsipūtus, tokia ant visko padėjus. Bet viena yra tai, ko noriu ir siekiu, o kita - tai, kaip yra.
Tiek daug darbo ir pastangų, o rezultatai nuolat prastesni už kitus.
Ieškau motyvacijos, bet kur aš jos galėčiau atrast?
Jūs geresni. Džiaukitės. Jūsų sugebėjimai mane verčia lieti ašaras, nes jau nėra kaip anksčiau, kai dar turėjau nesužalotą psichiką ir valdžiau savo emocijas ir dėmesį. Tiesiog negaliu, nesugebu. O jei ir pavyksta, po ilgų mokymosi dienų, kurių niekas nemato, po ištisų valandų, kai kitiem užtenka vos kelių, mane pasitinka vėl patys mažiausi įvertinimai, kurie atima paskutines motyvacijos liekanas. Nusisuku, pasiduodu. Tada apsimetu jog man nerūpi. O kaip kitaip?
Jokio pasisekimo už dedamas pastangas. Tik nusivylimas savim ir gėda prieš kitus. Ir nežinau kaip sau padėt...
Bet juk atsiranda visažinių žinančių geriau kaip viskas yra. Juk kokia aš tinginė, vien galvojanti pasiteisinimus ir besiskundžianti. O gal tai tiesa?
Gal mes visi čia psichiniai ligoniai, vis liejam ašaras nematantys prasmės gyvenime, vis ketinantys pasipjauti, svarstantys iš kurio aukšto būtų saugiausia iššokti, ar gal kaip pradanginti kūną, kad nepridaryti finansinės žalos šeimai, bet vis neišdrįstam taip?
Ir vis dėl to, nė vienas mes vienas kito nesuprantam. Kad ir kiek turim draugų, artimų ar paprastų, vis tiek esam vieniši. Savo unikaliam, baisesniam ar gražesniam pasaulyje.
Norisi klykt iš skausmo.
Ašaros liejasi, bandydamos nuplaut nepasitenkinimą ir baimę.
Nežinia kiek tversiu.
O gal ištempsiu iki pat galo viena?
Jie nesupranta. Tik apsimeta. Arba laiko mane dramatiška kvailele, prisigalvojančia nebūtų dalykų.
Gal turėtų man tai nerūpėt? Bet negaliu susitaikyt jog manęs taip niekas ir nesuprato.'''
Iš tikro kiekvienam įdomiausias yra jis pats. Ir tai normalu. Bet kaip visi kiti?
Nejau gimėm ir mirsim vieni?
Vėl mokslai.. ir darosi bloga...
...
Bandau linksmintis kiek tik įmanoma, kuo daugiau linksmybių, kuo daugiau šypsenų, taip nuolatos, nes juoką taip greitai keičia ašaros.
Klausiu savęs kodėl išvis tai darau?
Tikriausiai dėl mamos, kurią labai myliu ir kuri tikrai myli mane. Dėl brangių savo sesių.
Tiesiog dėl to, jog tikiu, kad galbūt dar kažkam manęs čia reikia. Daugiau ar mažiau. Vienaip ar kitaip tikiu, jog ir tėvas mane myli, kad ir nepriimtinas man jo požiūris ir poelgiai.
Geriau jokio gyvenimo, nei gyvenimas be meilės.
Vis galvoju.. kodėl savižudžius kaltina jog jiems nerūpėjo kitų skausmas?
Nesuprantu...
Nejau taip elgiasi tie žmonės, kurie jaučiasi reikalingi ir mylimi??
Nežinau, bet manau jog dažniau tai renkasi viskuo nusivylę, meilės stokojantys žmonės.
Ir žinai ką, man jų nuoširdžiai gaila.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą