Šį mėnesį taip skubėjau gyventi. Daug įvykių, tiek daug veiklos. Žmonės žmonės žmonės...
Galva pulsuoja nuo minčių pertekliaus.
Artėja didžioji diena. Diena, kai paliksiu visą dabartinį gyvenimą: aplinką, draugus, šeimą..
Laukia naujas šviežias etapas.
Įdomu ir baisu.
Rytoj paskutinė diena namie.
Gaila mamos. Matau kaip ji išgyvena. Kaip stengiasi dėl manęs.
Paskutiniu metu ir tėvas tapo tolerantiškesnis, nesulaukiau anksčiau bijotos kritikos dėl galų gale pamatytos tattoo, naujų auskarų, dėl nuolatinio dykaduoniavimo, bastymosi su draugais ir kitų nesam.
Labai keista. Galbūt mama kažką pasakė. Prasitarė jog man būna prastai...
O gal tiesiog nenori pyktis prieš atsisveikinimą ilgam.. juk ir taip mažai laiko praleidžiam kartu..
Šiemetinė vasara muša tūsų rekordus.
Gal tas blogis, kuris man vis vaidenasi ir sklinda būtent iš manęs??
Kaltinu aplinką ir aplinkinius, kai pati spinduliuoju tamsą?
Klausiu savęs: ar esu gera draugė? gera dukra?
Iš kur tiek pykčio ir tamsos prisikaupė mano viduj? Kodėl taip greitai supykstu, užsipuolu žmones?
Ne tokią save noriu matyt. Ne.
Gal pykstu ant savęs, tiesiog jog neperšoku sau iškeltų kartelių.
Vargšai tie, kuriuos nekaltai užsipuolu. Atsiprašau.
***
Dabar man reikia ramybės. Psichologinio apsivalymo.
Apgalvoti viską, ką padariau ir užbraukti tai, kas buvo klaidos.
Suvesti sąskaitas su sąžine. Pamiršti nuoskaudas. Atleisti sau ir kitiems. Susitaikyt.
Aiškiai iš naujo susidėliot prioritetus ir įkvėpti šviežio oro naujai pradžiai.
Aš, mano mintys ir mano gyvenimas.
***
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą