***
Tai ne lūžis dabar. Ištisa žingsnelių sistema, kuri jau kurį laiką veikia.
Paskutiniai du metai namie ir pirmi metai univere – patys juodžiausi, kuriuos turėjau.
Po jų ir įvyko lūžis.
Tada to dar niekas nežinojo. Na nors nelabai gal ir turėjau kam pasakot. Teturėjau dvi drauges, kuriomis iš tikro pasitikėjau, iš kurių viena išvyko studijuoti į Londoną, kita - į sostinę. Likau viena.
Drovi, naivi, savim nepasitikinti megaitė, suvaržyta religijos ir įkaltų tėvų nuostatų. Staiga iš griežtos, konservatyvios aplinkos ji pateko į kitokį pasaulį. Pasaulį, kuriame žmonės gyvena kitaip. Pasauly, kuriame ji pagaliau laisva, bet nemoka gyventi laisvėj kaip iš narvo pabėgęs paukštis ir dar lyg to būtų maža šalia klaidingai pasirinktos studijos, kurios atima ir taip mažą pasitikėjimą savim, demotyvuoja ir gesina gyvenimo džiaugsmą.
Ir štai turėtos tiesos griūva, ir tai, dėl ko per prievartą stengeisi, kuo gyvenai, tampa abejonėmis jog tai bevertė kančia. Griūva vertybės. Nyksta noras gyventi ir tikėjimas jog gyvenimas gali būti gražus.
Atrodo, nebelieka nieko gero aplink.
Vienatvė... draugų, bendravimo stygius, prarastas tikėjimas meile, prasti pažymiai moksluose, kurie ne tau, ir kasdieninė beprasmybė, žodžiais neapibūdinama tuštuma. Prasideda chaosas. Ašaros, vis ašaros ir pilkuma. Ir vis tas pats. O nepasitikėjimas savim neleidžia priimti sprendimų.
Kol jau nebebuvo svarbu mirsiu dabar, ar ne. Tiesiog norėjau numirt. Bet neišdrįsau.
Gaila mamos. Gaila sesių... Bet norėjau išnykt. Jaučiausi tik nereikalinga būtybė, beprasmingai tempianti dienas, neturinti jokios šviesos ateity.
Žinojo sesė. Žinau mama bijodavo, kad ką nors sau galiu pasidaryt, matyt ne visada išeidavo nuslėpt jog viskas gerai. Namie dažnai užtikdavo verkiančią savo kambary. Pamenu kažkada ilgai nepastebėjau žinučių ir jos bijojo, kad kažką pasidariau.
Supratau, jog taip negali tęstis. Arba turiu gyvent, arba pasitraukt. Bet pati negalėjau. Neturėjau su kuo pasikalbėt. Jaučiau jog gyvenu savam pasauly, jog galiu išprotėt. Merdėjau viena su savom mintim.
Pabandžiau ieškot pagalbos. Pokalbius su kunigais mečiau gan greitai.
Psichoterapijos klinikoj. Vaistai.
Galbūt kažkiek įsipaišiau į gyvenimo ritmą. Tada mečiau gydymą. Buvo per brangu. Susiradau keletą draugų, galvojau gal susitvarkysiu. Bet po kelių mėn. vėl viskas grįžo. Tada jau žinojau, kad niekas nepadės jei ir aš nepadėsiu sau pati.
Psichiatrė. Daugiau vaistų. Bet svarbiausia perversmas, kuris įvyko vidui.. (...)
Ir tik priėjus dugną nusprendžiau pabandyt but savim, pabandyt gyvent taip, kaip aš norėčiau, nes nebėra ką prarast. Kodėl nepabandyt išsilaisvint iš neleidžiančių gyvent taisyklių, iš aplinkinių nepritariančių nuomonių, moralų, nurodymų, draudimų? Nusprendžiau keistis. Keist savo gyvenimą, nes tai, kaip gyvenau, vedė tik į mirtį. Nusprendžiau susikurt pati savo gyvenimą. Pradėt iš naujo.
Visa kita - tai ilgas etapas, kai po truputi įgavau drąsos buti savimi.
Pasėjau savyje laisvės virusą, kuris patekes į mano organizmą vis dauginosi, ir aš vis labiau jaučiu jog gyvenu! Tampu, kuo ir buvau vidui, tik aplinkos ir aplinkinių sukurti mūrai neišleido manęs, ir išliejau daugybę ašarų kol juos išgrioviau.
Nuėjau ilgą kelią. Ir vis dar working on it. Bet dabar matomas akivaizdus kontrastas tarp to, kas buvau, ir kas esu dabar.
Aš ir mano gyvenimas.
Žmonės atsipeikėkit. Ne viskas yra tai, ką matai, girdi ar apčiuopi. Liaukitės taip stebėjąsi! Koks menkas ir skurdus tada toks pasaulis, jei jis kaip dėžė, kurioj viskas pažįstama, o kas aplink jum neegzistuoja. Gyvenimas juk kupinas paslapčių, kupinas visko ir tai, ką žino kiekvienas, yra tik maža smėlio smiltelė visatoj.
Džiaugiuosi, kad pasirinkau gyvenimą. Kad nusispjoviau į tai, ką sako kiti ir pradėjau galvot savo galva.
Dabar jaučiuosi lyg praspogęs gėlės pumpuras, pagaliau atradęs tam tinkamas aplinkos sąlygas.
Dabar gyvenu labai koncentruotą gyvenimą, kartais būna sunku kvėpuot, sunku suspėt, kartais nespėju suvokt kas vyksta, bet tik taip aš jaučiu jog gyvenu.
Gal sunkesnis, bet už tai koks įdomus toks gyvenimas!
Žmonės skiringi. Skirtingi norai, siekiai, pomėgiai. Todėl vis atsiras daugiau žmonių, kurie manęs tiesiog nesupras,bet ar todėl turėčiau atsisakyt būt savimi??
Tai mano gyvenimas. Gal tai pakvaišęs gyvenimas, kurį dabar gyvenu, bet man jis patinka. Žmonės ir čia calls me crazy.
Kartais jaučiuosi jog manyje keletas asmenybių. Kartais sprogstu nuo energijos pliūpsnių, skirtingų norų, nuolat trokštu įvairios veiklos, nuotykių, naujų žmonių, ir bendravimo man vis negana!
Kartais jaučiu jog tiesiog netelpu savyje. Bet tokia jau esu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą