***

Galėčiau ištisas valandas tiesiog svajot, dėlioti mintis, skrajot po savo sukurtą pasaulio interpretaciją.

Rašymas -gyvybiškai svarbus kaip oras, kaip vaistas.

Nieks taip negelbsti kaip muzika, bet jai nutilus minčių spiečius kaip uraganas užklumpa tylą. Popieriaus lapas ir rašiklis gelbsti mane nuo beprotybės. Štai nauja poema ar tiesiog nauja pastraipa šlamšto ir galiu gyvent toliau. 

Bet kai nėra laiko, kai negali hipnotizuotis muzika ir kai prieš tave krūva konspektų, kurią kažkokiu būdu reikia sugrūst į galvą...  ką daryt tada, kai tuo pat metu mintys muša būgnais, o reikia susikaupt... 

Galvoj tornadas, bet kaip išsivaduot?

Štai pusvalandis, valanda, kita.., o tu vis dar žiūri į tą patį puslapį. 

Ir nekenti savęs už tai. 

Tik tak, tik tak, jau vėl sėdžiu žiūrėdama į sieną iki paryčių.

Nemiga. Turbūt dėl streso. O gal dėl vaistų nutraukimo, kol ateina kita porcija iš lt..

Tai krečia šaltis, tai vėl muša prakaitas.. Širdis permuša. Nė poilsio, nė produktyvumo mokantis.

Ir stenkis kiek nori, nors trenk galvą į sieną, tik jauti širdies plakimą ir tik tak, tik tak... vėl ligi ryto, spoksant į lubas, laukiant kada pagaliau akys pačios užsimerks. O dieną vėl kaip zombis, slankiojantis fakulteto kolidoriais beieškant kavos automato.