už ką ar/ir dėl ko ?

Diemedžiu žydėsiu

Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai -
O mylimas pavasari, 

Manęs jau neberasi

Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga ... 

Aš diemedžiu žydėsiu 

Toks gražus, bet neperskaitau be ašarų..
Pamenu kai jį skaitė prieš pat šių metų pavasarį, tėčio puseserės laidotuvių dieną..  Bet visa priminė man mano tikrąją tetą ..
Daug mirčių per šiuos metus, per daug ...
***
Laikas gydo?
Įdomu kada be ašarų galėsiu tave prisimint, pažiūrėt į tavo nuotrauką. Nes aš negaliu. Vien sunku matyti ką rašau nes mintys apie tave mane palaužia, bet kaip, kaip let it go ?
Ir prasideda..  ašaros sruvena taip pat kaip laidotuvių dieną. Pamenu ją lyg vakar, niūrią ir šaltą day of october.
Nejau jau visi metai kaip tavęs nėra?
Bet kodėl žaizda taip niekaip negyja?
Gal dėl to jog niekada nesusitaikysiu, niekada nesusitaikysiu jog taip gyvenimas su tavim pasielgė!
Kad tu žinotum kaip tavęs trūksta. Praeities akimirkos vis aplanko ir primena ko netekau.
Pamenu kai visada mane palaikydavai. Visada skatinai turėt savo nuomonę ir neleist kitiem kištis į mano gyvenimą. Žavėjausi tavo stipria asmenybe.
Graži ir protinga moteris, visada turinti gerbėjų būrį, turinti puikų humoro jausmą ir pavydėtinus bendravimo gabumus dėl kurių turėjo tiek daug draugų ir taip greitai kildavo karjeros laipteliais darbe. Tai žmogus, kuris visada nuoširdžiai pasidomės kaip tau sekasi ir pasidžiaugs už tave, pasisiūlys padėt jei tik reikia ir palaikys kai sunku. Drąsi, niekada nebijanti rėžti savo nuomonę arba išeiti į gatvę kad ir senelio sportine apranga, jai dzin ką galvodavo apie ją kiti žmonės. Ir ji buvo jaunatviška, mėgdavo aktyvų gyvenimo būdą ir neatsisakydavo išbandyti kažką naujo ir įdomaus. Su ja, kaip su drauge, galėdavai pasėdėti kavinėj, nulėkti picos ar kartu paspręst kryžiažodžius, pasidegint prie ežero, vakare pažiūrėti filmą ar tiesiog pasikalbėti. Žmogus, kuris vėliau susidurė su didžiulėm problemom, kai palieka vyras dėl kitos ir lieki su dviem mažais vaikais, o tada daktaras tau pasako mirtiną diagnozę. Tada turi žiūrėt į savo vaikus ir neparodyt nevilties. Ir tu sukandus dantis nesiskundei ir toliau gyvenai. Iš tikro nepamenu nė karto jog tu verkšlentum  ir skūstumeisi jog tau sunku, kad nebegali, nors tiek iškentėjai. Apie 4 metai lėtos mirties. Šitiek sunkių ir skausmingų operacijų, tai iš ligoninės, tai vėl atgal ir visada gyventi su baime, su baime vėl tirtis ir ar jau vėl, ar vėl blogai, o gal jau viskas. Pamenu kai sakei jog jei ne vaikai, tada nebėra prasmės daugiau stengtis... Dabar tėvas juos pasiėmė ir mes matom juos retai...

As vis klausiu savęs: kodėl? Kodėl gyvenimas tave taip sužlugdė??
Žinai, kartais pagalvoju ką man patartum. Kai kuriom akimirkom gyvenu labai gerai ir net susimąstau ar esu to verta, o galbūt neteisingai gyvenu ir vat būtent šitoj vietoj, būtent apie tai norėčiau pasikalbėt su tavim, nes žinau jog neteistum, suprastum ir patartum. Dabar apie tai geriausia pasikalbėt yra su sese, nes ji augo toj pat aplinkoj ir daugiausia supranta, bet ji kitokio tipo žmogus, mes charakteriu deja mažai panašios...
***
Dabar esu Madride. Kaip norėčiau tau daug visko papasakot, padiskutuot apie gyvenimą, juk visada mane skatinai eit pirmyn, bandyt, ieškot, vis imtis kažko. Tu geriau mane supratai už tėvus, senelius, savo sesę, o gal ir už visas gimines. Galbūt ir dėl to jog daug laiko praleidom kartu.
Labai tavęs pasiilgau. Labai gailiuosi jog likau nepasakius tau daug dalykų, ypač paskutiniais metais. Tiesiog nežinojau kaip elgtis. Tai jog miršti suvokiau tik jau po tavo mirties. Kokia aš kvailė. Man tai buvo nesuvokiama, galbūt pati psichika blokavo tai kaip neįmanomą visos istorijos baigtį. Dabar dažnai save kaltinu ir mąstau kodėl, kodėl aš stengiausi vis šalintis kai tau pasidarydavo blogai? Tiesiog negalėdavau pažiūrėt tau į akis ir apsimestinai šypsotis, kai vyksta kažkas blogo, ką mano smegenys blokuoja kaip negalimą variantą. Kaip galėjau nesusimąstyt kad miršti? Vis mesdavau tas mintis šalin vos kažką panašaus nugirdus. Juk tai nesąmonė, žmogus kuris nuo pat gimimo prie manęs tiesiog negali dingt iš mano gyvenimo! Matyt taip buvau užsikodavus. O dabar jau nieko nebegaliu pakeist. Per vėlu. Norėčiau atsukt laiką atgal..
Dabar aš elgiuosi kitaip. Daugiau nenutyliu, nes po to skauda, labai skauda.

Kaskart skauda tave prisiminus. Vienintelė išeitis sumažinti skausmą tai tikėtis jog vis dėl to kažkur ten aukštai tu matai ir girdi mane, ir pagaliau esi laiminga po viso šito siaubo, kurį ištvėrei čia.
Tau mirus dar pradžioj dėl šoko nesupratau, kas įvyko. Atrodo įvyko tai, kas neįmanoma. Matyt psichika dar labiau susijaukė. Ir kaip tik po to įkibau į rūkymą, prieš kurį anksčiau buvau taip nusistačius.  Per šiuos metus spjoviau vis į daugiau dalykų. Vis daugiau sau leidžiu ir nežinau prie ko tai prives. Gal tai kažkoks savaime vykstantis kerštas? Lyg pasipriešindama pasaulio ir manyje įkaltom taisyklėm atkeršysiu už visatos pasipriešinimą manajai?
Nesuprantu pasaulio, nežinau, galbūt geriau jo ir nesuprast. Tiesiog leidžiu sau būt savim.
Žinau jog jei tėvai iš tikro pažinotų mane labai nusiviltų, todėl geriau išmokau užslėpt pėdsakus.
Kaip sakoma: nemato - neskauda.