Erasmus - ne man. O gal ir visas gyvenimas.

būna dienų kai tiesiog nori užmigt ir nebeatsikelt
...
jau pavargau nuo nusivylimų
kaskart vis sunkiau stengtis kai pastangos nieko neatneša
vėl univeras - vėl ašaros
ir jau ketverti metai veltui, ne tik veltui, bet dar kiek nervų, kiek pastangų daryti tai, ko neapkenti, kai galop priveda į nenorą rytojaus, nes žinai kas tavęs laukia :(

susimąstau, o kam gi aš esu tikusi išvis, ką sugebu, ką gero darau šitoj žemėj, aplinkiniams ?

Pagal tėvą esu iš kelio išėjusi dukra
Mamą tik nervuoju, nes žino, kad man sunkiai sekasi, daug kartų mane mačius namie palūžusią, nors kas būtų jei ji žinotų visą tiesą. Vis liūdna, kad ją nuviliu.
Su sese niekada nebuvom 'bestės', beto ji užsiėmus mokslais ir turi savo ilgametį draugą, kuris jos niekur neleidžia ir manęs nemėgsta pro praeito įvykio..
Net santikyje su savim: ir tam reikalingi vaistai

o mokslai.. nuo juodųjų metų pradžios rezultatų kreivė tik krito ir vis krenta..
ir gėda ir pykstu.. bet tiesiog nesugebu, negaliu..
dar ta kvaila hipotenzija, neleidžia būti žvaliai... štai pusvalandis ir aš vis tam pačiam lape, štai antras ir jau raidės liejasi.. tada bandai vaikščiot, tipo daryt pertrauką, kad neužmigtum, nors juk nieko produktyvaus taip ir nepadarei..
tada nervai, vėl pyktis ant savęs.. ir sėdi vieną, antrą, trečią dieną kol ima važiuoti stogas, kai išeini tik kartą į apačioj esančią parduotuvę, bet po visko suvoki jog nieko taip ir neišmokai..
tada gelbsti draugai... parašo ar išsitempia kažkur, prablaško, tada atrodo ir gyvenimas visai netoks bjaurus..
tik po to vėl namo.. viena, mažam savo kambarėly, kuriam tik kompiuteris mano draugas ir bauginančios komspektų šūsnys vėl gąsdina ir juokiasi, kad aš nevykėlė ir vėl nieko nemoku, kad tau vėl nepavyks, bet tada vėl mokaisi toliau, tiksliau bandai, bandai ir bandai...
širdis muša virs 80/min, o tau merkiasi akys, nesvarbu kur: namie ant lovos ar bibliotekoj prie stalo, jauti jog nusipurtai ir vos neatsitrenki galva į stalviršį. Kava nepadeda, energtiniai taip pat... rūkyt bandau mest, nors alkoholis ir nikotinas taip greitai pakelia spaudimą, nu šūdas.
Apgailėtina, bet jaučiuosi jog būčiau pensininkė, be energijos, be reakcijos, susikaupimo, nuostabos, vilties, tik vos pakrutanti iki šaldytuvo kažką užvalgyt pratęst savo egzistencijai. Ir kam?

Ir ką atsakyt mamai kuri vis klausia kaip tau sekasi..?
vis man linki nuoširdžiausios sėkmės, taip rūpinasi, tiek klausinėja, vis pasakoja visko..
ir man liūdna, kad aš vėl susimaunu, ir vėl ją nuviliu, ir save, ir visus.
..nors kažkam juk reikia būt paskutiniam ar ne ?

liūdna ir liūdna liūdna..
nes šūdinai sekasi, labai šūdinai .