Vis dažniau svyruoju,
vis dažniau apsigaunu,
vis greičiau užsiplieskiu,
vis lengviau pasiduodu.
Staigiai pradedu,
dar staigiau metu.
Ieškau sau vietos,
nerandu,
vėl bėgu kitur,
ir vėl, ir vėl, ir vėl.
Va štai, atrodo, nors moksluose juoda skylė ir skęstu šūduose,
atrodo, bent socialinis gyvenimas puikus,
bet ir tas mane nuvilia,
tiksliau gal aš pati kalta su savo idealizavimu
ir per dideliais norais tiek iš kitų, aplinkos ir iš pačios savęs.
Realybė nuvilia
todėl geriau gyvent savam pasauly.
Galbūt nesuprastai, vienišai,
bet su viltim.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą