To Be or Not To Be

Kad ir kiek naujų, įdomių, fainų žmonių sutikčiau, kiek nuotykių išgyvenčiau, kiek naujos patirties - vistiek lieju ašaras.
Niekas nekompensuoja duobės moksluose.
Gal tai kalta depresija, kuri kaip rūgštis išgraužė ir vis dar graužia gabumus, jei jų dar likę, ir pasitikėjimą savim ? Nežinau.
Pradedu savęs neapkęst.
Nesugebu susitvarkyt su psichika.
Negaliu būt viena. Matyt todėl vis vakarais išeinu out. Kitaip išprotėčiau. Ašaros išgraužtų akis, o nuo nejudėjimo atrofuotųsi raumenys.
Kartais atrodo, kad jau išprotėjau.


Atrodo toks nerūpestingai puikus gyvenimas galėtų būt čia Madride.
Bet jei galėčiau atsukt laiką atgal, pasilikčiau pilkajam Kaune. Ten, kur man ir vieta. Droviai, savim nepasitikinčiai, psichinei liginei.
Ir kaip galėjau patikėt kad man pavyks, kai Lietuvoj vos susitvarkydavau. Bet ne,  aš juk stipri ir gabi, taigi kodėl visko neapsisunkinus ?
Būna, suskystu per apėmusią naivumo akimirką.
O po to bac, dar didesnis nusivylimas.
Susimoviau.
Nors per paskutinius depresijos apnuodytus metus moksluose vis blogiau sekėsi, bet nepriprantu, nesusitaikau. Nejau aš kvaila, visiškai kvaila ??

Kaip motyvuot save tam ko nekenti ir nematai prasmės, kai bandai ir rezultatas neigiamas ?
Motyvacijos čia ir negali būt.
Ar gi ne tas psichas, kuris kartoja tą patį veiksmą ir tikisi kitokių rezultatų ?!
Tarkim nebesistengi.. nusispjauni..
Bet tada negaliu gyvent linksmai, negaliu išraut streso, kuris per visą kūną išsirangęs giliai giliai ir purto mane kokia aš nevykėlė, kaip nepasiekiu nieko naudingo, nieko nesugebu. Pradedu galvot tada kokia negabi ir kvaila esu ir kaip nieko teigiamo nenusipelniau.

Aplink erasmusai šaukia kokie nepakartojami metai, kokie nuostabūs be rūpesčių, nuolatinė fiesta, kaip lengvai egzaminai praeina, juk čia erasmusas ..
o tu sėdi, žliumbi kaip mažas vaikas ir galvoji: kokio velnio mane čia nešė ?!

Giltinės šešėlis nepalieka.
Tai traukia po metro, tai po autobusu, tai nuo tilto.
Kažkas rodos kartoja: "do it, pagaliau do it, ir būsi laisva nuo neapykantos sau, gėdos ir nusivylimų."

Ir, Dieve, maldauju atleisk man, bet nepažadu jog to kada nors nepadarysiu.