Ms nobody

So thats it

ir vėl ....

Nedaug trūksta ir tai taps tiesiog dienos dalimi.

Išsiverki, išsilieji..  gal šiek tiek ir palengvėja.

Stiklinė pilna ir kiekvienas lašas verčia bėgti per kraštus.

***

Nieko nesinori.

Pavargau gyvent.

Pavargau ieškot tinkamo žodžio nesava kalba.

Pasiilgau turėt draugų ten kur mokausi, 

kad nereikėtų vaikščiot  fakulteto kolidoriais ir valgyt valgykloj vienai .

Pasiilgau jausmo jog  mane pastebi jei ateinu ar ne, 

kai čia eilinį kartą manęs kažkodėl vėl laborų sąraše nėra.

Atsibodo apsimetinėt, kad viskas gerai, 

šypsotis prieš foto kameras ir girdėt iš kitų vaje kaip man faina.

Vėl galvot ką galima mamai sakyt ir ko ne, kad nestresuotų dėl manęs.

Nebežinau ar verta  vis dar stengtis ir išvis eit į universitetą,

kai  nieks taip ir nedavė teigiamų rezultatų.

Kai nesiseka nė vienas dalykas.

Kai rezultatas tas pats, tu dėjai darbo ir širdį ar ne.

Kai universitete esi nematomas, esi niekas.

Vėl dieną  ir naktį praleidi lovoj su kompiuteriu,

 nes čia jis tavo best friend ir žiūrint tuščias komedijas užsimirsti.

Kai susimaišo diena su naktim.

Tai miegi naktį, tai dieną, tai 15 valandų tai 1 per visą parą, 

atsibundi kartais ir nežinai čia jau kita diena ar dar ne.

Kartais kelias paras taip ir tūni kambary,

nežinai ar sninga ar lija ar saulėta.

taip ir nenuimu užuolaidos nuo savo mažo lango į vidinį "kiemą", 

tiksliau kelių kvadratų skylę namo vidury, 

kur tik kaimyno užtrauktas žaliuzes matyt gali.

Taip ir būni.

Ir normalu kad niekas nemato, nė nepasigenda, 

nes kiekvienas yra on his own.
Kažkaip ir maisto jokio kur pradedu nepabaigiu, nes pradeda pykint.
Mažai kas skanu.

Mėtosi drabužiai, atrodo visa spinta ant kedės ir ant lovos.

Paspiri nešvarią lėkstę, kad būtų vietos atsistot.

Sausainiai, konspektai, batai, nešvarūs rūbai guli.

Kok skirtumas.

Kartais susimąstau, jei numirčiau, po kiek laiko mane rastų.

Turbūt savininkas ateitų nuomos, 

neapsikentęs kvapo, kai jau imčiau gesti.

Kai jau ir tūsuose užeina liūdesiai ,

išeini pasėdėt tualete susiėmus už galvos ir nusiteikinėji šypsotis.

Kai kartais jau įtikini save ir motyvuoji, 

bet tada nesugebi gaut net apgailėtinos paskaitų medžiagos,

 nes taip ir nepavyko prisiregistruot prie uni virtualios sistemos, 

o pagalbos erasmus ofise nesuteikia. 

Kai pačiam konspektuot tai, ką vos supranti nėra šansų.

 Va taip ir išsisklaido kaip rūkas noras stengtis. 

Nesiseka net ir kasdienėse smulkmenose.
Tada dar va bac vėl tave apvogia,
kai ir taip ne savus pinigus leidi.

Ir iš kur gaut noro gyvent

Iš kur..?

***

And we can be like they are ..