Sunku žodžiais apibūdint koks tai jausmas. Bet nelinkiu jo niekam. 

Gal depresija tikrai liga ir ta sumaištis mintyse ir jausmuose, tos baimės, daugybė įvairiausių baimių, savigrauža, kaltė, tas jautrumas, irzlumas, kartais visiška apatija viskam, pyktis, neišsenkantis liūdesys iš to ir kyla, nes negaliu to kontroliuoti. Kaip norėčiau turėt tą dvasinę ramybę, pamenu kai buvau maža ir vidui buvo šilta ir gera, tie retkarčiais pasitaikantys žmogiški pykčiai, sveikas liūdesys, kasdieniai darbeliai ir emocinė ramybė, kai tu esi normalus ir sveikai mąstantis, jaučiantis. Aš nesuprantu kada ir kas nutiko mano gyvenimo kad įvyko toks lūžis, nors kartais ir pasimiršta, kad kažkada viduje buvo gera ir ramu, jau taip senai taip buvo, kad rodos ten tik iliuzija. 

Aš labai pavargau. Taip pavargau kovot su savim, įtikinėt save, bandyt išgyvent tą pragarą mano galvoj. 

Tik apmažini bandai mesti stiprius raminamuosius ir tau grįžta baimės, grįžta sumaištis, neapykanta sau ir..

 Natūrali liūdesio ir nevilties fazė dar išgyvenama, {ech kaip norėčiau gyventi, o ne tiesiog  tempti dieną po dienos} bet ta beprotybės fazė...  Dabar vis dažniau pasireiškia :/ 

Nėra kaip paaiškinti kas būna. 

Vadinu tai emociniu pykinimu. Kartais trunka berods vos keletą minučių, bet jos tokios opios ir tokios ilgos. Nekenčiu, nekenčiu jog negaliu savęs valdyt. Tai nekontroliuojama. Kartais užeina visai be priežasties ir nesvarbu kur bebūčiau. Jeigu būna lb trumpai tada ieškai kur dingt pasislėpt, tiesiog apkabini save, ar susiimi už galvos, susigūži ir sėdi stipriai užsimerkęs, ar tiesiog suleidi nagus į kaklą ar rankas, fizinis skausmas šiek tiek padeda. Būna taip bloga bloga, neapsakomai bloga. Ir nežinau kas tai, tik lauki greičiau, kad tik greičiau pasibaigtų. 

Taip norėtųsi būt sveiko proto, sveikų nervų, kad vėl mokėčiau nuoširdžiai džiaugtis, o ne verkti pamačius kažką gražaus arba šaltai ignoruoti. 

Blėsta tikėjimas, kad gyvenimas gali būti gražus, o jei gali tai ar aš sugebėsiu tai pajausti, nes net ir sutikus svajonių princą aš nesu tikra, kad man "neužeis" noras tiesiog persipjauti venas ar iššokti pro langą. Gal dėl to jog aš jo neverta, gal dėl to jog tai tobula akimirka ir aš bijau, kad viskas baigsis, kad mane paliks, kad apskritai viskas gyvenime baigiasi, gal todėl, kad netikiu, kad viskas bus gerai, o gal šiaip nemokėsiu džiaugtis gyvenimu ir norėsiu išeit.

Gyvenimas nėra gražus. Blogis valdo pasaulį ir arba turi būti blogio pusėje, arba blogis kovos prieš tave.

Vėl mintys gal pasitraukti. Kam čia kentėti, kam čia stengtis, dėl ko ?
Mat kančia apvalo žmogų. Bet kam tiek valytis iki skausmo, kai jau oda plyšta ir krenta lupenom ir dar su švitriniu perbraukia per kruvinus pūlius ir trina, trina, trina..  aš maldauju užteks !!! Ir suputoja graužiantys valymo skysčiai ir bėga į gerklas, veržiasi į plaučius, degina akis, kai jos priplūdusios kraujo bando prasimerkti. Koktu ir dūsti, kosti skrepliuotais bronchų gabalais... Man taip bloga. Taip bloga. Taip tuščia ir juoda. Savo skysčių rauge aš pūvu, dervom žiaukčioju... bet vistiek, vistiek dar gaudau orą, mat instinktas, suknistas gyvuliškas instinktas išlikti gyvai vis dar išlikęs.