Didžiąją dalį laiko šiuo metu dirbu, ragauju šiek tiek prasidėjusios rutinos.
Ne, mano gyvenimas nebus rutiniškas ir nuobodus. Jis ir dabar nėra nuobodus. Tik dabar aš neturiu jėgų ko nors imtis, nesuprantu ką sako protas, širdis dabar ilsisi ir gydosi žaizdas, todėl dabar aš koncentruojuosi į darbą, į profesinį tobulėjimą. Baisiai pavargstu, kartais dirbtu ir už du, bet taip geriau, dabar taip geriau...
Fizinis skausmas geriau nei psichologinis.
Gyvenimas čia - ne gyvenimas, čia aš laikinai. Kaimelis verčia dusti, bet aš čia dėl ramybės ir galimybės viską apgalvot, priimt sprendimus, pasibraižyt savo tolimesnio gyvenimo schemą ir pasiruošti visiškai savarankiško, nepriklausomo gyvenimo startui.
Vis ryškiau matau norimos ateities vaizdą.
Vis labiau trokštu savo šeimos.
Prisilaksčiau iki soties, nors ir dabar kartais nuklystu į kairę. Tiesiog šiaip, for fun.
Turiu puikių draugų, bet kol neturiu savo žmogaus mano gyvenime jaučiasi ta neužpildyta didelė tuštuma.
Kaip ji drasko man širdį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą