Story without the end.
Gal einu ratais.
Baimių vis dar tiek daug. Nieko gero jos neatnešė mano gyvenime.
Nors šis ruduo palyginti su paskutiniais bent penkeriais metais atgal yra ramesnis.
Įdomu kodėl. Gal visgi tobulėju.
Nors taip bijau vienatvės pasirinkau būtent ją ir joje gyvenu jau ketvirtas mėnuo.
Buvimas namie slegia ir verčia skaičiuoti dienas.
Bet naujas gyvenimo etapas jau čia pat.
Planas paruoštas.
Ir gana aiškus.
Šįkart visas smulkiausias detales pasilieku tik sau.
Pasilieku sau teisę pridėti ir atimti, bet iš esmės žinau ko noriu.
Mano gyvenimo laimė tik mano pačios rankose.
***
Skersai kelio pasitinka baimė mylėti.
O gal reikia tiesiog pasiduoti ir leisti širdžiai pačiai rinktis kada sakyti ne, o kada taip.
Juk net ir jausti skausmą geriau, nei nejausti visai.
***
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą