Ilgai nerašiau.
Gal dėl to, jog nėra jėgų, nuolatos jaučiuosi pavargusi.
Gal dėl to, jog gyvenimas nuobodus. Gal todėl, kad ir jausmų pasaulį nusėdo storas dulkių sluoksnis.
Tik ašaros dar prasisunkia.
Nėra motyvacijos. Užvaldė apatija.
Būna kai nieko nejaučiu, tik tuštumą.
Kartais atrodo, jog nieko nemyliu. Viskas tik erzina. Kartais nekenčiu visų žmonių, nekenčiu šito sušikto šalto oro, niūrių dienų, nekenčiu neteisybės pasauly ir viso pasaulio, o dažnai ir pačios savęs.
Daug pykčio veržiasi pastaruoju metu. Nežinau ką su juo daryti, kaip jo atsikratyti, kaip išgyti.
Viskas neįdomu. Tiesiog dirbu ir valgau - egzistuoju. Nematau gyvenime prasmės, jos vis dar nesurandu.
Sunku ir man, ir mane supantiems žmonėms. Nemoku džiaugtis gyvenimu. Bet ir atimti sau gyvybę neišdrįstu. Kažkoks užburtas ratas.
Vėl pradėjau psichoterapijas. Šįkart ruošiuosi investuoti daug į šito minčių ir sielos savartyno tvarkymą. Daugiau taip nebegaliu. Ypač kankint savo vaikino, kuris mane taip myli, taip stengiasi, rūpinasi, stengiasi motyvuoti, bet matau kaip tai darosi ir jam per sunku :/
Atrodo, galėtumėm turėti viską, kartais atrodo, kad viskas  netgi tobula. Jis turi viską, ką tik norėčiau matyti savo gyvenimo partneryje ir žinau, kad man beproto pasisekė, žinau, jog dauguma merginų tik ir svajoja apie tokį vyrą. Bet sunku džiaugtis, kai viduje nėra ramybės. Kai persekioja  kaltė, šlykštėjimasis savim, nepasitikėjimas, nuolatinis nerimas, nuovargis ir sunkumas. Kiek galima kasdien graužtis, ištisai jaustis bloga ir nevykėle.
Aš taip pavargau.
Tikiuosi po mirties laukia ramybė.