Vis mažiau draugų aplink.
Darbas ir namų kambarėlis.
Nėra kas mane suprastų, dažnai turiu daug ką nutylėti.
Neturiu kam išsikalbėti,
net pačiam gydytojui tik tam tikrą dalį chaoso galiu atskleist.
Retai jaučiu ką nors teigiamo. Ir apskritai mažai ką jaučiu.
Lyg būčiau pusiau mirusi.
Tapau tylesnė, uždaresnė. Bent jau pati taip manau.

Nesuprantu kaip ir kuo žmonėms patinka gyvenimas.
Dienų stūmimas.
Jaučiuosi suvaržyta, praradusi save.
Nebežinau kas esu.
Vis daugiau laiko praleidžiu su savim savo mintyse,
nes čia saugiausia.
Žinau kuo turėčiau džiaugtis, žinau, ką turėčiau kuo greičiau keisti,
bet vien žinojimas nepadeda.
Vadovaujuosi protu, negi jis mane išduoda?
Taip senai nesiklausiau širdies, kad nei nebegirdžiu ar ji dar kalba.
Gal čia ir pagrindinė problema.


Nenoriu tokio gyvenimo, kurį turiu dabar.
Arba....  Arba....