Paskutinės savaitės tikro pragaro.
Daug dramos, daug graužaties ir pykčio.
Skaudžios skyrybos, kraustymasis, "šventės" "namie", barniai, ašaros, atsisveikinimo laiškas tėvui.
Ir graužia ir graužia ir graužia !
Nesusitvarkau.
Ir kūnas ir siela neklauso.
Galvoj chaosas nenutyla.
Nerimas, baimė, širdis dreba, pila prakaitas.
Ta fuckin baimė!
Ir fizinė sveikata dar griūva, bet ir niekaip nemirštu.
Vaistų saujos ir tos kaip saldainiai.
Net nusigert nebegaliu, nes tada guluosi po lašeline.
Nesuprantu.
Ar išeinu iš proto ar čia taip mirštu, kad jau niekas nebegali padėti.
Tik kodėl taip lėtai ir taip skausmingai. Galėtų greičiau viskas baigtis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą