Nekenčiu jų savimeilės, susireikšminimo ir įsivaizdavimo, kad visame kame jie yra teisūs ir viską žino būtent jie geriau nei tu, netgi apie patį tave. Šlykstu.
Kiek daug tuštumo, kiek daug galvojimo kas ką apie ką pagalvos. Kiek atliekų prikrauta iš kartos į kartą... "Skrolini" fb'oką ir visos tos poros, vestuvės, kūdikiai... įdomu kiek iš jų tai tikra, o kiek supuvę viduj? Kiekvieno viduj. Nes kiek iš arčiau pamatai tų "tobulų" gyvenimų tai jų nėra, ir tai tik glaistas. Šokoladinis glaistas ant šūdo gabalo. Ir kai logiškai pagalvoji juk beveik net neįmanoma, jog bus gerai abiems visumoj, nes ir masė ir glaistas norisi, jog būtų šokoladiniai pas abu gyvenime. Ir nors kažkur bus maža dalelė šudo susijungus viskas taps šūdina. Sad.
Ir mano pačios mėšlas jau ėmė verštis ir per saldųjį glaistą. I can't let that happen.
Kiek žmogus gali paaukoti dėl to, kad jį mylėtų?
Kiek paaukotų, kad neliktų vienas ir vienišas ?
Kad būtų saugus, turėtų tai, ką galėtų vadinti namais ir šeima?
O kiek aukojasi, kad gerai atrodytų kitiems ?
Kiek, kad atitiktų to meto reikalavimus?
Kiek paaukoja tie, kurie yra ant sunkaus nevilties slenksčio ir mano, jog geriau jau nebus arba neverti ?
O kiek dar aukojasi tie, kurie gyvena taip kaip "reikia"?
Iš baimės žmonės gali tiek daug. Iš baimės ar neurotiškų įpročių. Gali net palaidot savo vertybes, uždaryt galimybes ir užslopint natūraliai kylančius jausmus. Liūdna.
Bet juk svarbiausia būti sąžiningam pačiam su savimi.
Tai ir bandau.
Geriau liksiu viena, bet neapgaudinėsiu savęs ir kitų.
*****
Dar vis kovoju su nerimu... šis kartas užsitęsė per ilgai ...
jaučiuosi svetima šitam pasauliui, nejauku visur kur esu, baisu einant gatve, nejauku ir sėdint stotelėj, vis dreba širdis, lyg kažkas mane medžiotų. Verčiu save pasitempt, kiek galima apsimest stipria, kad man nerūpi, kad aš drąsi, man viskas gerai. O viduj viskas dreba, nėra ramybės. Bijau žmonių darbe, gatvėse, nenoriu, kad jie žiūrėtų, nenoriu, kad kalbėtų su manim, norėčiau būt nematoma ar nešiot kokį hidžabą. Gal taip būtų ramiau. Juk truputį ramiau, kai pasislepiu namie. Taip ir bėga mėnesiai - namai, darbas, namai, darbas ir slapstymasis nuo žmonių, kiek tai įmanoma.
Pavargau, taip pavargau bijot visko, lyg kažką būčiau pridirbus, kažką siaubingo. Lyg būčiau nužudžius ar išdavus, apgavus, kažką siaubingai pridirbus, bet persekioja tik bausmė. Nesuprantu ką aš tokio padariau, kad reikia kęst šitą prakeiktą nerimą, kuris mane veda iš proto ??!
Suki galvą galvoji, permastai, ką blogo padarei kam nors, jog gal kažkam pakenkei ir užsitraukei juodą karmą.... grauži save, bet kas iš to, nerimo tai nesumažina.
Vaistai padeda ištvert naktį, bet juk diena yra sunkiausia... Tie žmonės, jie visur, jie mane nervuoja, nenoriu su jais kalbėt, nebemoku nei nuoširdžiai šypsotis, bet jie kaip zombiai vis eina ir eina link manęs ir vien tie, kurie man nerūpi. Ir suprantu draugus, nes aš jau atsibodau, atsibodau ir pati sau.
Taip pasiilgau ir sunku prisimint ką reiškia jausti šiltus gyvus jausmus, kažką pozityvaus su ramybe viduj. Kartais atrodo, kad gal taip ir nebūdavo, bet juk neee juk būdavo ! Būdavo dienų, kai jausdavausi rami ir tiesiog linksma.
Kaip pasiilgau tų dienų. Maldauju, kad jos grįžtų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą