Štai vasara. Turėčiau džiaugtis.
Tuoj baigsis mano darbo 6/7 maratonas. Turėčiau džiaugtis.
Stengiausi ir šiek tiek priaugau svorio, nors vis dar sunkiai sekasi valgyt. Neskanu.
Pagaliau jau geriau sekasi kovot su nerimu. Turėčiau džiaugtis.
Ilgai neverkiau.
Taip netikėtai pratrūkau vakar, pamačius gražų video su žmonių interviu apie svajones.
Skaudu, kai jų neturiu.
***
Kai pagalvoju, juk visada gaudavau tai, ko labai troškau, dėl ko stengiausi ir svajojau.
Sugebėjau puikiai baigt muzikinę, kurią keikiau diena iš dienos.
Sugebėjau gerai išlaikyt visus egzaminus, įstot į tai, ką rašiau pirmu numeriu ir per kančias įveikt nekenčiamas studijas ir viską sąžiningai, nes taip norėjau pati.
Sugebėjau susitvarkyt ir gražiai atrodyt, pasikeist ir būt panaši į idealus, kuriuos galvoje turėjau aš, bet vistiek sau nepatinku.
Gyvenau ir mokiausi ten kur šilta, Madride, beveik metus laiko, vos mokėdama svetimą kalbą, kur beproto džiaugiausi laisve, ištaškiau sveikatą ir praverkiau akis. Bet juk pati ten veržiausi!
Visada gaudavau, bet kurį vyrą, kurio tik panorėdavau. Tam laikui, kuriam norėjau Aš.
Kol sugalvojau, jog noriu rimtų santykių ir sugalvojau kokio vyro noriu.
Nuosekliai, papunkčiui. Kuris mane begalo mylėtų, o aš tai kaip nors, juk svajonių vyrą lengva pamilti, tik duok man jį pasauli. Ir viską gavau būtent ko aš pati prašiau!
Ir štai dirbu gerai apmokamą darbą, kaip ir norėjau.
Ir vis klausiu savęs kasdien kada baigsis šitas košmaras ?
Štai užsidirbau viską pati, susitvarkiau visus popierizmus viena pati ir nusipirkau butą, kurio taip norėjau. Štai guli raktai, o aš pratrūkau.
Nei neskubu ten.
Nes kasdien grįšiu ten, kur niekas manęs nelaukia, į tuščius namus.
Ir bandau viską suprast.
Pradedu abejoti viskuo. Visiškai. Akimirka ir gal jau viskas netikra.
Ypač kai prie viso to "tavo" žmogus, kurį, deja, laikei savo geriausiu draugu, kuriam manei jog gali pasipasakot viską viską, nuo tavęs nusisuka, nes esi jam per "juodas" žmogus ir temdai jo gyvenimo džiaugsmą.
Pradžioj skaudu ir šlykštu, bet po to tik palengvėja.
Geriau anksčiau nei vėliau. Plastmasinių snukių čia niekam nereikia. Žmonės ateina ir išeina, į jų vietą ateina nauji. Jei žmonės auga skirtingom kryptim, su laiku keliai išsiskiria. Draugystė išsisemia. Tampi vienas kitam neįdomiu, svetimu. Natūralu.
***
Ir bandau viską suprast.
Ir vis dar neapsisprendžiu gyventi verta ar ne.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą