Can't go home alone again
Need someone to numb the pain
Nesu tikra dėl ko ir kodėl aš vėl grįžau prie tokio gyvenimo.
Noriu pabėgt nuo savo vidinių demonų.
Jie niekur neišeina.
Ir ne dėl kokios konkrečios nelaimingos meilės, ne, o apskritai. Visada viską dramatizuoju, išaukštinu, dramatiškai išgyvenu ir turiu nuoskaudų, taip, bet tai tik maža dalis, nes iš tikro viską gaunu ko tik noriu.
Nesu laiminga - štai kas užpisa.
Nemoku.
Vidiniai demonai siautėja.
Tiek daug sau leidžiu.
Kartais nebeatpažįstu savęs veidrody.
Paskutinis mėnuo tai lyg grįžimas atgal į erasmus laikus. Daugiau girtų dienų nei blaivų, o iš tų likusių keleto blaivų tai tik merdėjimas ir blaivymasis.
Vis kažko ieškau, nors žinau, kad niekas manęs neišgelbės.
Galiu padėt tik aš pati sau.
Daktaras atostogose jau kelinta savaite ir aš einu iš proto.
Nėra su kuo pasikalbėt. Nėra kas išklausytų. Nėra kas suprastų.
O manyje tiek visko daug. Veržiasi, liejasi, atrodo sprogsiu, atrodo imčiausi ir to, ir ano, ir neapsisprendžiu kur dėt pastangas, kuo užsiimt, kur save realizuot. Taigi "draskausi", išsidirbinėju. Man reikia veiksmo, man reikia pojučių, man reikia draugų, daug, dar ir dar žmonių, seksualių žmonių, drąsių, pamišusių kaip aš, ir vyrų ir moterų, ir muzikos ir garso ir trenksmų. Man reikia visko, ir visko maksimaliai.
Im so fuckin crazy. !
Trūksta meilės. Apskritai mano gyvenime jos nėra.
Žaidžiu su vyrais, rizikuoju, stengiuosi nesivelt į jausmus.
Dear God kaip aš žaidžiu. Forgive me.
Laukiu to vienintelio. Tikiu, kad jis bus. Žinau.
Bet nesu tikra ar aš esu jau tam pasiruošus.
Nesu.
Turiu pamilt save, pamilt gyvenimą ir bla bla..
Easy to say.
Bet tikiu, kad niekas neatsitinka, niekas nevyksta be priežasties!
Ir tiek daug dalykų dabar vyksta, geriau už bet kokius filmus.
Kiekvienu laikotarpiu pasirodo atitinkami žmonės. Laiku ir vietoj.
Kiti atitolsta ar visai pasitraukia. Visko reikia.
Visko buvo. Visko dar bus.
p.s. vis dar fuckin hard būti tyloje su savimi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą