Time to get my shit together or die.

Knisuosi ir knisuosi savy.
Vis neatsikratau sušikto nerimo.
Ieškau nuotykių. Vėl drąstiški poelgiai ir išsitaškymai. Viską gaunu, ką tik užsigeidžiu. O jei prarandu tai tik dėl savo baimių ir susikurtų scenarijų.
Bet, kad ir kaip draskyčiausi šitam gyvenime mano jausmai, kuriuos jaučiu vistiek galop tik pyktis, baimės ir liūdesys.
Bandau pabėgt nuo savęs. Negaliu būt su savim. Rauna stogą.
Visur muzika, negaliu nei pareit namo, nei nuvažiuot į darbą be ausinių, nekenčiu aplinkos, nenoriu girdėt savęs pačios. 

Kodėl nesu laiminga? Ar nemoku tokia būti?
Ką man daryt su savo gyvenimu ?
Klausinėju savęs diena iš dienos.
Ką galėčiau svarbaus nuveikt šitoj žemėj? Kur galėčiau pasireikšt ir parodyt kiek galiu?
Ne man tas pilkas nuspėjamas eilinio žmogaus gyvenimas.
Geriau mirt čia ir dabar nei būt nykia vidutinybe. Ne Ne ir dar kartą Ne.

Viską, ką darau, norių atlikti tobulai ir tai mane stabdo, surakina ir bijau pajudėt bent kuria linkme, nes baisu suklyst. Iškart dėliojasi tragiškieji scenarijai. Kad ir įsimyliu iškart galvoju blogiausia, ruošiuosi blogiausiam, kad pasinaudos, paliks, išduos, nusisuks.
Nemoku klysti. Visur noriu būti geriausia arba bent viena iš jų.
Nuolat pykstu ant savęs, nes reikalauju maksimalumo visame kame. Ir nekenčiu savęs, kai matau netikslumų, klaidų, netobulumo. Mane tai varo tiesiog iš proto. Perfekcionizmas mane žudo.

Po paskutinio išsitaškymo taip supykau ant savęs.
Kodėl aš taip sau darau, kodėl taip save žaloju. Geriu beveik kasdien, kad ir viena nepaleidus cigaretės iš rankų. Kitaip neapstoju verkt ir drebėt. Vis galvoju kaip išeit iš šito pasaulio, kuriu planus, laiškus, bet kai ateina ta riba, jog gali šią pat akimirką drop dead aš išsigąstu. Važiuoji namo kitos dienos vakare po fuckin lesbian night ir pajunti, jog gali būt, kad nepasieksi namų, nes ištiks infarktas ir tai bus viskas, done.  Gal tai instinktyvi mirties baimė. Bet kai sveikata taip apleidžia prabėga visas gyvenimas prieš akis.
Dar ne viską pasakiau, ne viską padariau ką galėjau. Ir pradedi melstis ir žadėti, kad daugiau taip nebus.
Kai taip supyksti ant savęs tada ir motyvacijos atsiranda keistis.
Užtenka save žaloti ir kasdien apverkinėt save arba liet ašaras dėl tų, kuriems dėl manęs nusispjaut.
Aš verta daugiau.

Mokomės būti tyloje su savim. Mokomės mylėti save.
Tepadeda man Dievas.