Išdrįsau palikt gerus darnius santykius ir likti viena.
Antrąkart palikau nuostabų žmogų, kuris mane mylėjo.
Kuriam esu labai dėkinga už metus praleistus kartu. Ir visada juos prisiminsiu su šypsena.
Atrodo mylėjau, bet širdis ir protas sakė, kad tai vis dar ne tai, ko aš trokštu. Nejaučiau pilnatvės.
Todėl nusprendžiau, kad geriau liksiu viena, negu dvejosiu.
Vėl spaudimas iš aplinkos, jog geriau nerasiu, liksiu viena, kad esu perfekcionistė ir nebūna taip, kaip svajoju. Fuck you people!
Daug dvejojau, bet paklausiau savo vidinio balso. Ir ačiū Dievui.
Manau, žmonės taip ir neranda geriau, nes neieško,o susitaiko su tuo, kaip yra. Netiki, kad gali būt geriau, bijo, kad bus blogiau arba bijo likti vieni.
Aš praradau baimę likti viena. Ir išdrįsau panorėti geriau.
Supratau, kad jei nori gerai, reikia palikti blogai - kartais žmonės net čia užstringa. Norint labai gerai - palikti gerai ir taip, kartais reikia išdrįsti palikti net labai gerai, jei nori dar geriau! Su kiekvienu šuoliu į priekį didėja rizika, bet už tai koks atpildas jei laimi. Jei nerizikuoji, tai niekada ir nepajudi.
Augau aplinkoj, kurioj nebuvo gerų santykių pavyzdžių, todėl savo patarimus jie gali pasilaikyti sau. Viskas ką mačiau, man buvo pamokos ir jas paverčiau į motyvaciją gyventi kitaip. Daug metų ir terapijų prireikė, kad suvokčiau, jog aš turiu teisę į kitokį, į laimingą gyvenimą. Ir dar reikės nemažai laiko, kol išsivalysiu visą šūdą, kurio man prikrovė, visus tuos tragiškus scenarijus lauk ir baimes.
Paskutiniai fuckin 10 metų buvo labai sunkūs. Kartais būdavo lyg karuselė aukštyn žemyn. Svyravimai mane labai išsekino. Tiek kartų ruošiausi žudytis ir neišdrįsau, nes kažkas viduj sakė, jog tai ne sprendimas. Tiek kartų jau buvau susitaikius su mirtim ir atsisveikinus.
Dabar ypač daug dirbu su savim. Ne tik individualios terapijos, bet ir grupinė terapija mane tempia į viršų. Knygos: jomis bandau užpildyt vakuumą, kuris atsirado, kai pradėjau valytis viduj. Vis dar nėra tvirto pamato po kojom, bet i'm working on it. Laukiu, kol galėsiu mest lauk vaistus ir jaustis rami.
Meilė.
Kad ir kaip man yra buvę blogai, aš vistiek ja tikėjau ir laukiau jos.
Man trūksta žodžių apsakyt kaip jaučiuosi.
Dabar visa, ką patyriau įgauna prasmę. Suprantu, kodėl pykausi, skyriausi, ko man trūko.
Visą gyvenimą svajojau apie tokią meilę.
Apie savo sielos draugą. Svajojau, kad jį sutikus nebus abejonių.
Ir po pirmos dienos praleistos kartu, aš grįžus namo galėjau sau pasakyt, jog omg aš sutikau savo būsimą vyrą !
Niekad gyvenime iki dabar nežinojau, ką reiškia būti dėkingam. O dabar man norisi šaukti visam pasauliui kokia aš dėkinga esu ir dėkoju Dievui už šią gyvenimo dovaną. Tokia dovana turbūt tik kartą gyvenime ir aš ją vertinsiu, mylėsiu ir dėkosiu už ją. Nesugebu to paaiškinti protu kaip gyvenimas staiga suvedė taip derančius ir panašius žmones.
Atrodo, jog būtumėm seni pažįstami. Mano soulmate.
Jis turi viską apie ką svajojau.
Švyčiu ir skraidau, ir taip šilta gera viduj.
Tiek laiko nemačiau savo ateities, bet dabar atsivėrė visai kitas pasaulis. Tiek daug ateities planų.
Aš pradedu norėti gyventi.
Niekada nenustosiu už tai būti dėkinga!
Pradedu kurti savo laimę.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą