Va tada manoji laimė ir baigėsi.
Jeigu būčiau žinojus, kiek streso, įtampos, nerimo, baimės, panikos priepuolių ir ašarų man atneš šitas sprendimas... Du juodi mėnesiai. Nuolatinė įtampa, teroras, gąsdinimai, kaltinimai, kritika ir atsakomybė už visų darbus ir klaidas. Kai eini miegot ir viliesi, jog gal nepabusi ir nebereikės ten eit daugiau į tą pragarą.
Pagaliau man bus leidžiama grįžti atgal, bet aš net nebemoku džiaugtis, ir apskritai vis dar persekioja mintys apie tai, kas buvo ir ta paranoja, kad vėl bus kažkas blogai ir man reiks už tai atsakyt. Gavau visa, ko bijojau. Kiekvieną dieną su baime einu į darbą ir skaičiuoju dienas. Nebeesu ta pati. Nebėra laimės. Nebėra ir noro gyventi. Jaučiuosi nevykėle. Jaučiuosi bloga.
Taip sunku motyvuot save vis iš naujo tvarkyt savo vidų, nes dabar ten juoda. Labai juoda.
Vėl svarstymai pasitraukt, viską mest. Paradau norą kurti. Nes supratau, kaip viskas trapu ir galima labai greitai viską prarast. Nes viduj aš silpna ir nekenčiu to. Neatitinku sau iškeltų reikalavimų. Nekenčiu savęs.
What can you take from me?
When there's not a single fucking day
I haven't fought to stay alive?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą