Man sunku kvėpuot, sunku žengt pirmyn, kai priešais tamsa, o pats kelias duobėtas. Man reikia šviežio oro, kitos aplinkos, kito klimato, man reikia erdvės savo pasauliui. Kasdien matau žmonių veidus iškrypusius iš juoko, sukaustytus baimės, pavargusius nuo nuobodžios kasdienybės, ištinusius nuo ašarų, nepaliestus minties ar apgautus jaunystės optimizmo. Jie visi kris, visi kris veidu žemyn. Bet man nerūpi. Neleisiu tiesai sugriaut man laikino džiaugsmo. Aš nenoriu tokios padėties, man jau užtenka purvo. Nors pasaulio slėgis man per didelis, o koncentracija vis tiek per maža, trūksta šviesos ir šilumos. Bet aš vis tiek sakau taip! Dabar aš tapsiu vaizduotės ir norų vergu. Imsiu viską kas įmanoma. Bent tiek galiu išplėšt sau iš šitos beprasmybės. Prasmės nereikia. Yra tik dabar. Aš išgriausiu sienas ir prasiskinsiu kelią per šitas džiungles. Aš nusipurtysiu purvą, nusivalysiu voratinklius ir susitvarstysiu žaizdas. Statysiu savo miestus. Bandysiu.
Galiu aš – gali ir tu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą