Deja, bet jau atėjo ta diena kai nesugebėjau pasislėpt. Gaila. Ir vėl nežinau kaip save sudomint gyvenimu. Kaip pamilt save, savo aplinką ? Kaip džiaugtis? Dėl ko? Nežinau kaip atsikratyt gėdos, kurią jaučiu kasdien dėl savęs. Nesu naudinga pasauliui, todėl nesuprantu kodėl reikia tęsti savo egzistavimą. Tuščios mano dienos. Kankinančios studijos, verčiančios jaustis kvaila ir lieti dėl to ašaras, kai dar ir už mokslo ribų saulė juoduoja.
Ir kokia prasmė eiti į paskaitą, kai pagrindinis užsiėmimas minučių skaičiavimas, įdomiausias – retkarčiais išnyrančios svajos, o laukiamiausias – išbėgus iš auditorijos užkąst snikers. Nejuokinga. Norėčiau kuo nors iš tikrųjų domėtis, norėčiau ką nors gerai mokėti, turėt rimtų tikslų. Deja vis tiek vėl slenku šaltu universiteto koridoriumi į nuobodybių pasaulį :/ Kur kaskart prarandi viltį išpildyt svajones, kur prisimeni tėvų žodžius, kad nėra mėgiamo darbo, bandai susitaikyt, kad darbas - kančia ir turi stengtis, kad prasimaitintum, kad toliau tai tęstum. Absurdas. Vieną dieną tau sako žiūrėk optimistiškai, o kitą jau žiūri į tave kaip į naivią mergaitę. Hm.
Bet kodėl man taip viskas neįdomu, taip greitai atsibosta? Nejau pasenau? Jau dažnai jausmas, kad atmintis kaip sukriošusios senutės, reakcijos pavėluotos, o toks dalykas kaip susikaupimas man beveik visai nepasiekiamas. Crap :/ Kasdien tabletės : pusryčiams, pavakariams, naktipiečiams. Bet ar jos gali išgelbėt? Gyvenimo skonis nepasikeitė. Gal kada ateis ta diena kai viską susitvarkysiu ir iškeliausiu į man skirtą pasaulį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą