Šiandien vėl sapnavau pilką sapną. Nubudus kaip mat pasitiko pilka realybė, lyg nei nebūčiau miegojus. Gaila manasis veidrodis ir tas gaidys neberodo spalvotai. Apsivelku pilką suknelę ir pagriebusi metaliniu blizgesiu spindintį raktą išeinu laukan. Pilki, tiršti debesys sukasi virš manęs, nuo medžių krenta praradę gyvybę lapai, švelnus minoriškas vėjo švilpimas lydi mane į pilkas gatves, kurios tokios ilgos, o jų gale nieks manęs nelaukia. Tik matau kaip atvažiuoja senas, nutrintas autobusas manęs pagrobti ir perkelti į didesnę pilkaveidžių koncentraciją. Pastebėjau šalia sėdint seną močiutę... nemėgstu senų žmonių, jie slegia kaip slegia kapinės, bažnyčios, vienatvė.. Bet tada sėdėjau ir spoksojau į ją. Visai susenus, silpna ir, atrodo, kad šypsena seniai palikusi jos veidą. Ir nesuprantu ar man jos gaila, bet pajutau kaip akys prisipildė ašarų, kaip vėl nusivyliau gyvenimu, taip staiga, galbūt tai kvaila, bet.. Man pabodo vartyti savo gyvenimo albumą ir matyti kaip nerandu sau vietos, manęs netenkina matyti flomasteriais nuspalvintas bespalves nuotraukas, bet kaip išgauti tą tikrą kokybišką kadrą, bent vieną kadrą, pradžiai, galbūt tada įgaučiau daugiau drąsos eiti pirmyn.
Kiek dar kartų klausiu savęs kodėl jaučiuosi taip blogai, kodėl nejaučiu meilės sau, kodėl nuolat graužia sąžinė ir norisi save nubaust, jausmas, kad klimpstu į blogio gleives, nors nei neskiriu gėrio nuo blogio. Hm. Tenka iškilusius klaustukus supakuot atgal ir bandyt vėl save apgaut, kad jų nei nebuvo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą