Gal atrodytų gyvenimas puikus, bet džiaugsmo linija trūkinėja ir mažėjant veiklai tarpai didėja. Negaliu juk nuolat vaikytis laikinų malonumų. Kad ir kaip stengčiausi jautis gerai, kad ir kiek lepinčiau save vis tiek viskas pasibaigia, ir dar taip greitai. Daugybė malonumų nesusijungia, nesuteikia pilnatvės, tiesiog lieka išsibarstę užnugary. Tada ieškai naujų malonumų, naujos veiklos, o pasibaigus atgal krenti į dirbtinos šypsenos liūną. Po vėjų ir audrų spengia tyla, vėl tuštuma. Noriu ramybės, bet pilnos, tirštos, koncentruotos, įvairiapusės, įdomios, pasotinančios. Norisi tęstinumo, pabodo šokinėt nuo uolų ir vėl į jas kopt, nes tai tik veltui išsunkia. Dabar tiesiog pasivaikščiočiau lyguma. Kaip trokštu surasti tai, kas reikalinga, būtina gerai gyvenimo kokybei, tiesiog Gyvenimui.
Kaip lengva paslyst kai daug straksinėji. Susiimu. Nuo šiol daugiau rimtumo, daugiau tvarkos. Užtenka nesąmonių, užtenka darkyt sveikatą ir svarbiausia gana daryti gėdą sau. Done.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą