Žinojau, kad ateis šita diena. Ir atėjo. Maniau esu stipresnė, bet deja. Beviltiški isterijos priepuoliai kankino kelias dienas. Visi šešėliai turėjo puikias sąlygas suplaukt į vieną. Vieną didelį, skausmingą ir tokį juodą juodą. Audros praėjo, bet rodos šešėliai nuolat seka netoliese, laukia palankios progos užpuolimui, užuodžia nusilpusį imunitetą ir vejasi.
Didžiausia paguoda gyvenime - artimi žmonės. Visada norėjau kuo daugiau ir kuo artimesnių. Galbūt ir toliau taip bus.. Tik dabar aš bijau, nes laikinumas man primena apie bet kada galintį aplankyt netekties skausmą.
... pasiilgsiu mūsų atvirų pokalbių akis į akį, pasiilgsiu tavo palaikymo, supratingumo, patarimų, juoko kartu, tiesiog tavo jaukios kompanijos. Tiek daug daug bendros praeities kartu...
Nešant tavo nuotrauką prieš karstą rodėsi jog miriau ir aš. Kodėl kaip tyčia pirma miršta reikalingiausi, geriausi žmonės? Man dar skamba jos balsas, šmėkščioja jos veidas. Kaip man gaila, jog nespėjau atsisveikint jos dar šilto kūno...
Baisu matyt mažus vaikus pasistiebusius bučiuojant mamą karste. Tiek daug žmonių, tiek daug gėlių ir pilnos kišenės šlapių nosinių. Ilgai stovėjau šalia, glosčiau jos veidą, rankas. Tokia sustingus ir šalta kaip akmuo, nors atrodo lyg gyva. Pykau... pykstu ir dabar! Man taip gaila nekaltų vaikų, kurie verkia ir žiūri išsigandę kaip leidžia karstą į duobę, kaip užkasa mamą. Ir negali nieko pakeist. Tik pyktis ir sielvartas, neviltis, panieka ir pasišlykštėjimas gyvenimo absurdiškumu.
Niekados tavęs nepamiršiu, tu visada man liksi gyva. Ilsėkis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą