Kaip gera kai baigiasi skausmas,
kai išgaruoja nuodai,
kai ateina jausmas, jog viskas bus gerai.
Džiaugsmas - iliuzija, kartais labai graži ir tikroviška.
Kaip manai ar esi laimingas? Ko nori iš gyvenimo?
Gal po pasiektų tikslų mirtis tikrai lengvesnė?
Gyvenimas - priešybių pasaulis. Iš vienos pusės jis toks nepastovus, bet kartu lyg viskas ir tas pats, vėl ir vėl. Nenuspėjamas, bet kartu ir toks nuobodus ir rutiniškas.
Žvelgiu į sodą ir matau didelį drugelį. Seku akimis kaip lengvai ryškiaspalviais raštais išmarginti jo sparnai gaudo vėją. Jis gražus, trapus, tobulas. Tą akimirką atrodė laimingas. Bet gyvenimui tai nerūpi, arba jis tyčia tyko kaip tai sugriauti. Vieną akimirką drugys sklando laisvas, kita kabo įsipainiojęs į šimtus voratinklio gijų, o iš jo kūno siurbiami jo syvai. Gyvenimas toks. Jis mėgsta kontrastus, jis mėgsta absurdą, dažnai lyg taiko bausmes už nieką, kenkia geriesiems ir glosto piktuosius. Gyvenimas dažnai suklaidina savo tylumu, nors šalia turi paruošęs ne vieną bombą...
Bet ar kada girdėjai žmogų klykiantį iš skausmo?
Aš girdėjau. Tada atrodo, kad skauda ir tau, skauda, kad negali padėt, skauda, nes pyksti ant gyvenimo ir nesupranti už ką ir dėl ko. Nežinau ar kada nors suprasiu ar kada nors atleisiu pasauliui už kankinamą Tetą. Nenoriu to matyt, nenoriu žinot, nes tada nebesulaikau ašarų, jos teka, tiesiog srūva, o aš kaip gyvas numirėlis sustingus spoksau į vieną tašką. Įdomu ar dar pamatysiu ją besišypsant. Matau randus, sulysusį kūną, pabalusią odą. Tos geros, bet liūdnos, liūdnos akys, žvelgiančios į mažus savo vaikus. Kaip jie laimingi šokinėja matydami mamą, valo jos ašaras ir klausia 'ko tu verki?' Gyvenimas atrodo neteisingas. Visi tie metai kankinimosi, kovojimo, o vis tiek tampi įkalintas nevaldomam kūne ir stebi kaip iš lėto nyksta tavo pasaulis.
Ir galų gale visų mūsų kūnai supus, kaip supuvo visų prieš mus vargusių, kartu nusinešdami šviesias ir juodas dienas, išgyventus jausmus, įvykius, svajones, pasiektus ir neįgyvendintus tikslus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą