Rudens melancholija

  Kaip viskas painu, trapu, kaip slidu. Ups ir aš vėl susižalojau. Kodėl kai pradedu džiaugtis kažkokiu mini gėriu labai greitai pradedu toliau jį kurti pati ir po to kai suprantu jog taip nėra, tada atrodo griūna pasaulis ;/
Bet argi neverta svajot?  Pasinert į savo fantazijas.. mmmmmmm . . Gal man pavyktų ten apsigyvent ir likt amžinai. Ir nesvarbu jog tai melas, bet toks saldus, saldus man.

Tikrasis gyvenimas nepanašus į svajones. Svajose viskas lengvai skrieja, dėliojasi, įsirašo ir panorėjus išsitrina.. Ir kaip man susidėliot tą tikrąjį gyvenimą, kai bijau jog persigalvosiu, kai nežinau kaip iš tikrųjų noriu, kai mintys šokinėja, mainosi. Kodėl nesuprantu savęs vis dažniau? Vis dar pravirkstu nenutikus jokiam blogiui ir vis dar šokinėju iš laimės dažniausiai iš pačios idėjos, jog tai yra gerai. Kuo toliau, tuo labiau bijau savęs. Nežinau kokį sprendimą priimsiu.
  Daug laiko tiesiog ištirpsta jo nepanaudojus. Tiesiog kvėpuoju.  Tik tak,  tik tak .. . Laike ištirpsta dienos, mėnesiai, metai .. . visas gyvenimas. Liūdna. .. Labai labai liūdna. Man gėda, kad galbūt nesugebu panaudot savo potencialo. Gal kam kitam geriau sektųsi mano vietoj..
Ir nežinau ar verta tai tęst. Nors aš ir netęsiu, kažkas tai daro už mane. Ir nesakau, jog tai blogai, nes nei nenutuokiu kas vyksta. Painiava. Bet matyt neverta bandyt jos išpainiot, beviltiška. Galbūt taip reikia. Erzina tuštuma, bet vėl gi, galbūt nežinojimas apsaugo nuo atsakomybės ir kaltės.
   Jau nebeskaičiuoju kiek kartų gyvenimas mane apgauna, nereikia man tokios žeidžiančios kolekcijos. Kai tik įveikiu visas kliūtis, kai atrodo jog man labai labai pasisekė, jis paima prizą ir juokiasi, juokiasi! Nesąmonė.. .
  Bet kartais juk būna taip smagu pažaist!! Tik bakšt ir susprogo tavo laimės burbulas. Ech. Neatskiriu kada visa yra tikra, o kada likimas tik šaiposi iš manęs, pokštauja. Beje, kartais gal net pačiai būna juokinga. Bet gal jau gana šaipytis iš savęs.