Lost.
Neatpažįstu savęs. Vis neskiriu kur gėris, kur blogis. Vis daugiau sau leidžiu. Bandydama save išlaisvint nuo kamuojamų prasmės ieškojimų ir stengdamasi save sudominti gyvenimu, vis dažniau leidžiu sau per daug. Priartėjus prie ribų jas tiesiog pastumi toliau ir elgiesi vis tiek taip, kaip nori? Ne, dar ne, bet jau artėju link to. Nesuprantu kaip ligi viso šito nusiritau. Užplūsta pyktis arba nusivylimas savim. Ne tokiu žmogumi aš norėjau tapti. Man nepatinka kaip elgiuosi, bet panašu jog tai tapo įpročiu kol susivokiau. Atrodo paleidžiu save be jokių taisyklių ir grįžtu sužalota. Galbūt per mažai pagarbos sau.
Gal pats laikas save sustabdyt? Jei jau taip nemėgstu kitų taisyklių, galiu susikurti jas pati, tiesiog jog būtų lengviau. Nubrėžus ribas jausčiausi saugesnė.
Hm. Matyt ilgą laiką stengdamasis būti priešingas savo silpnybėms, kad jas užslėptum, nepastebi kaip tampi tų priešybių vergu. Susilieji su kauke ir ji tampa tavo tikruoju veidu. Iš drovuolio į akiplėšą, švelnumo į grubumą, iš perdėto stropumo į visišką nusispjovimą, nuo pirmaujančio ligi paskutinio pažangumo sąraše, nuo vergavimo taisyklėms iki ribų praradimo ir tt.
Po sunkaus ir aptemusio praeito mėnesio reikėjo išsilaisvinti. Juodos mintys draskė smegenis ir vertė vėl svarstyt: gyvenimui sakau taip ar ne. Nepakeliamas tetos netekties skausmas ir jausmas jog esi nenaudingas pasauliui skatina spausti išėjimo mygtuką.
Veikla, kuo daugiau veiklos, kad nenuskriausčiau savęs, o aplinkinių nebūčiau apšaukta savanaude. Bet wtf kas jums trukdo išeit jeigu laikot jog taip apdovanoju save didžiuliu gėriu?? Save mylintys ir materija pasitenkinantys žmonės nesupras kaip galima būti taip savimi nepatenkintam, nusivylusiam ir jaustis nereikalingam.
God, help me.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą