Gyvenu taip, kaip noriu.

 {...}  Žinai - kai prieini tą ribą, kai viskas nuvilia, kai nebematai prasmės, viskas juoda ir nėra prasmės rytojui, graužiesi dėl visko ir neapkenti savęs, jautiesi niekam nereikalingas, peržvelgi praeitį ir dabartį ir esminė priežastis kodėl lieki būna baimė jog taip negalima, tada kai vis dėl to dar sugrįžti į rutina
- viskas būna kitaip. 

Pasikeičia visas požiūris iš esmės. Vertybės susimaišo, vienos iškrenta, kitos išryškėja.
Labiau vertini tai, kas nematerialu, gyveni kažkur anapus ir kartu bandai neatsilikt nuo kasdienybės beprasmių darbų.
 Nusispjauni į pažymius, netausoji sveikatos, nematai prasmės tvarkytis ir apsileidi, pasineri į vienkartinius nuotykius, tuščias linksmybes, nes nežinai už ko griebtis, kad išlaikytum šypseną ir išvengtum ašarų.

Pamiršti taisykles: kas galima, o kas ne.
Tave ima laikyt neatsakinga, paviršutiniška, mokyt kaip reikia elgtis, skatina susiimt, bet tu nematai prasmės dėl kažko stengtis ir toliau ieškai vis kažko naujo, dar neišbandyto, pasiruošus rizikai, nes nematai ką prarast, vis praklausai, ką tave moko, sunku susikaupt teorijos kimšimui į galvą, nes nesi tvirtai apsisprendus matyt save ateity.
Tavęs klausia, tau aiškina, kaip tu ko nors nesupranti ar nemoki, o tave vėl pykina nuo visko, tik bla bla bla..

Ir vėl susimąstai: "kodėl aš vis dar čia?".