Gal jau užtenka? Tiek žaidimų.. o ką jaučiu? Tik dar daugiau nusivylimo ir tuštumos.
Pavargau bandyt, ieškot. Užvaldė apatija. Turbūt man lemta būti single. Emocinis ir dvasinis ryšys.
O fizinė trauka? Kažkas man nutiko. Ji dingo. O gal jos nė nebūdavo? Nepamenu. Šitiek kartų gal tik apgaudinėjau save jog nerandu sau tinkamo, jog yra kažkur kažkas daugiau nei tiesiog geras draugas. Bet gal tokio išvis nėra? Nesvarbu kas jis- ar princas, ar seksualus rokeris ar tiesiog papastas žavus vaikinas - viskas gražu tik mano mintyse. Gal mano kūnas nesukurtas fizinei meilei? O gal tikrai dar tiesiog nesutikau manęs traukiančio? Tas pasišlykštėjimo jausmas, atsirandantis po nešvarių žaidimų bandant ką nors pajausti. Negalėčiau ištvert tokio gyvenimo dviese. Todėl gyvensiu toliau savam romantikos pilnam pasauly ir man to užteks, nes jis toks gražus ir nuostabesnis už fizinius malonumus. Svarbiausia emocijos. Įdomus, viliojantis, neišsenkantis, kaskart praturtinamas lakia vaizduote, gėriu, šviesa ir žinoma kupinas meilės. Mano mylimos idealizuotos meilės. Jei ją prarasčiau - prarasčiau viską. Mirčiau. Tie, kuriems tai atrodo kvailystė, tegul pasitraukia nuo mano pasaulio ir negriauna mano gyvenimo savo vulgarumu suterštomis vertybėmis. Nenoriu prisimint purvinų įvykių. Man bloga. Plaunu praeitį ir pradedu švaresnį gyvenimo etapą. God help me.
Vis galvoju, kas kaltas jog taip nuklydau: netinkama aplinka ir draugai ar depresija, o gal nenoras gyventi, nusivylimas pasauliu ir tiesiog malonumų ieškojimas? Žinoma kalta pati, ir nesvarbu ar dėl savo netinkamo požiūrio ar tiesiog silpnumo ir pasidavimo aplinkos daromai įtakai.
Tikiuosi sugebėsiu sau už tai atleisti. O jeigu ne, tada atsiprašau visų, nes negalėjau toliau gyventi jausdamasi purvina paleistuve. Nes vidui idealizmas ima trupėti ir plausto mano meilę gyvenimui.
Dieve atleisk, bet negalėčiau gyvent toliau su tokia kalte ant idealizmo ir romantikos griuvėsių.
Pavargau bandyt, ieškot. Užvaldė apatija. Turbūt man lemta būti single. Emocinis ir dvasinis ryšys.
O fizinė trauka? Kažkas man nutiko. Ji dingo. O gal jos nė nebūdavo? Nepamenu. Šitiek kartų gal tik apgaudinėjau save jog nerandu sau tinkamo, jog yra kažkur kažkas daugiau nei tiesiog geras draugas. Bet gal tokio išvis nėra? Nesvarbu kas jis- ar princas, ar seksualus rokeris ar tiesiog papastas žavus vaikinas - viskas gražu tik mano mintyse. Gal mano kūnas nesukurtas fizinei meilei? O gal tikrai dar tiesiog nesutikau manęs traukiančio? Tas pasišlykštėjimo jausmas, atsirandantis po nešvarių žaidimų bandant ką nors pajausti. Negalėčiau ištvert tokio gyvenimo dviese. Todėl gyvensiu toliau savam romantikos pilnam pasauly ir man to užteks, nes jis toks gražus ir nuostabesnis už fizinius malonumus. Svarbiausia emocijos. Įdomus, viliojantis, neišsenkantis, kaskart praturtinamas lakia vaizduote, gėriu, šviesa ir žinoma kupinas meilės. Mano mylimos idealizuotos meilės. Jei ją prarasčiau - prarasčiau viską. Mirčiau. Tie, kuriems tai atrodo kvailystė, tegul pasitraukia nuo mano pasaulio ir negriauna mano gyvenimo savo vulgarumu suterštomis vertybėmis. Nenoriu prisimint purvinų įvykių. Man bloga. Plaunu praeitį ir pradedu švaresnį gyvenimo etapą. God help me.
Vis galvoju, kas kaltas jog taip nuklydau: netinkama aplinka ir draugai ar depresija, o gal nenoras gyventi, nusivylimas pasauliu ir tiesiog malonumų ieškojimas? Žinoma kalta pati, ir nesvarbu ar dėl savo netinkamo požiūrio ar tiesiog silpnumo ir pasidavimo aplinkos daromai įtakai.
Tikiuosi sugebėsiu sau už tai atleisti. O jeigu ne, tada atsiprašau visų, nes negalėjau toliau gyventi jausdamasi purvina paleistuve. Nes vidui idealizmas ima trupėti ir plausto mano meilę gyvenimui.
Dieve atleisk, bet negalėčiau gyvent toliau su tokia kalte ant idealizmo ir romantikos griuvėsių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą