Izoliatorius

netyčia prabilus liudesiui su kitais, nesugebėjus visko išlaikyt savy 

vėl apsireiškia jų naivumas

siūlymas prasiblaškyti

hrrr.. nupurto arba sukelia isterinį juoką

šakės... šaaakės  visiškas facepalm ir nebeturiu žodžių į tokį spam'ą

iškyla klausimas ar man išvis reikia bendrauti su kitais..

Galėtų pasiūlyti ūkininkams išauginti derlių dykumoj pasiūlę palaistyti  

ar invalidui sėdinčiam vėžimėlį jie gal pasiūlytų kojas pakilnot, kad vaikščiot vėl pradėtų ?

Dieve, kodėl žmonės tokie ???

o gal tik tie kurie mane supa tokie

arba aš kalbu kita kalba

gal aš ateivis

jaučiuosi kaip turistas nemokantis kalbos ir prašantis pagalbos

bet tik daug kreivų žvilgsnių.

Kodėl aš negaliu išnert į tą paviršių ?

lyg nemirtingasis išgyvenantis kasdiena po naują mirtį

bet nemirštu

užmiegant su šlapia pagalve

pabundi ir verki, kad pabudai

ir viskas yra ne košmaras, o realybė. 

Noriu išnykti, bet nėra taip paprasta.

Nebeturiu apie ką kalbėti

nes manęs jau niekas nebedomina... ir  liūdna kalbėt paviršutiniškai, nors tenka..

o apie savo jausmus ir mintis kalbėti negaliu, nes tai kaip aklam pasakoti apie vaivorykštę ir gėlių pievą, o kurčiam apie sonatas ir simfonijas, kaimiečiui apie naujausias mados tendencijas, satanistui ar šiaip amoraliam žmogui apie nekaltybę kaip vertybę, agnostikui apie pragaro baimę, o egoistui  apie savigraužą  ...

tai tik sumenkina, išniekina ir tavo skausmą paverčia mažu pašinu delne.

Kaip kaimietis išmestų gucci batus, kaip kiaulės sutryptų perlus į mėšlą, kaip geras žmogus nesupras kaip žudikas gali sukapoti žmogų į gabalus, ir sveiko proto žmogus nesupras kas yra haliucinacijos ir šizofrenijos priepuoliai, taip niekada laimingas žmogus nesupras savižudžio skausmo. 

Gal manim žmonės nusivils, o gal nuteis, kad nemokėjau džiaugtis gyvenimu. Būna tokių, kurie sako, kad neįvertini ką turi. Tai ateik ir pasiimk, nes man gyvenimas kaip fotoaparatas aklajam. 

Bet niekada žmonėms neįtiksi.

To ir nereikia. 

Tik tai, kad niekas manęs gyvenime nesuprato ir turbūt niekada nesupras, taip skaudina. Begalo.  

... važiuoji vėl namo aptrintu viešuoju transportu, žiūri į tą pilkumą pro purviną langą. Vis dar stengiuosi net nežiūrėt į senus žmones, nes stengiuosi kaip išmanydma nepravirkt viešumoj.. bet jaunos porelės susikibę už rankų taip suspaudžia širdį..{...}... ir paskambina mama...  ir tavo maža sesutė savo švelniu balseliu tau pasakoja kaip jai sekėsi darželyje.. ir nei nepastebi kaip ašaros pradeda tekėti upeliais per visą veidą ir pajauti kaip jos byra ant kelių.. jau nebegirdi nieko... taip drasko širdį, taip gaila... kai suprantu jog jai reikės mane matyti karste... kai pagalvoju kad mano gyvenimas galėjo baigtis ir kitaip...  ir nieko negali pasakyt, nei ką galvoji, nei kaip gyveni, tik praryji ašaras ir stengiesi nešnirpštaut, kad neišgirstų, kad verki ir pasakai, kad viskas gerai, kuo greičiau atsisveikinu ir išjungiu ir greičiau bėgu namo, nes žmonės kreivai žiūri ir man gėda..

nežinau kaip užsukti tą ašarų tėkmę, nes jau nebevaldau to visiškai. 

Dieve, atleisk man.