Laisvė

" {...} Anksčiau ar vėliau mirsi - nesvarbu; svarbu - kaip mirsi: gerai ar blogai. Gerai mirti- tai išvengti pavojaus blogai gyventi. {...} ...jeigu viena mirties rūšis teiks kančių, o kita bus lengva ir paprasta, kodėl nepasirinkus antrosios ? Kaip renkuosi laivą, ruošdamasis plaukti, arba namą ketindamas įsikurti, taip, baigdamas gyvenimą, - mirties būdą. Be to, kaip ilgas gyvenimas nebūtinai esti geresnis, taip uždelsta mirtis neišvengiamai esti blogesnė. Niekada neturime taip pataikauti sielai kaip mirdami. Tegu ji palieka kūną tuo keliu, koks jai patiks: ar pasirinks kardą, ar kilpą, ar kokį nors kraują užkrėtusį nuodą - vis viena, tegul tik ji nenutoja ir sutrauko vergijos grandines. Gyvendami privalome taikstytis prie kitų, mirdami - tik prie savęs. Geriausias tas mirties būdas, kuris tau patinka. Kvaila galvoti: "Dar kas pasakys, jog pasielgiau  nevyriškai, kitas teigs, kad  karštagalviškai, trečias manys, kad galima buvo išsirinkti gražesnę mirtį". Nejau nesupranti, jog yra nutarimų, prie kurių negali kibti jokios apkalbos?? Rūpinkis tik kuo greičiau ištrūkti iš likimo valdžios {...}  Yra net išminties skelbėjų, neigiančių teisę savanoriškai baigti gyvenimą ir savižudybę laikančių nusikaltimu. Jų nuomone, reikia laukti gamtos skirto galo. Kas taip kalba, nemato, jog pats užsitveria kelią į laisvę. Amžinas įstatymas puikiai padarė duodamas mums vien įėjimą į gyvenimą, o išėjimų - daugelį. Nejaugi man laukti ligos ar žmogaus teikiamų kankynių, kai galiu išvengti skausmo ir negandu ?! Dėl vieno dalyko negalime skųstis gyvenimu: jis nieko nelaiko. Šauniai sutvarkyta žmogaus dalia: kiekvienas nelaimingas tik dėl savo kaltės. Tau malonu gyventi? Gyvenk! Nemalonu - gali grįžti ten, iš kur esi atėjęs. Nuo galvos skausmų dažnai nuleidžiame kraują. Norint atimti kūno jėgas, perpjaunamos gyslos. Nereikia giliai smeigti durklo krūtinėn: aštrus peiliukas atveria kelią į didžiąją laisvę, vienas dūris padaro saugų. {...}  " (Seneka)

Taip liūdna kai tiek materialistų ir praktiškų žmonių šalia.

Paprastų ir buitiškų. Fuuuuuuuuuu  Apsivemsiu.

Pavargau.

Dažnai dreba, permuša širdis

Ir pykina, gal organizmas pats atmeta maistą norėdamas padėt man numirt..

Nenoriu daryti jokių pasiaiškinimų.

Pavargau kreipti dėmesį.

Nenoriu skųstis.

Pavargau kalbėtis su savim 

..dažniausiai žodžiai atsimuša į kitą žmogų kaip į sieną.

Nebenoriu kitų nuomonės

klaidingos, paviršutiniškos, tuščios ir nieko neduodančios

Ir viltis, kad kiti mane supras jau išvežta į slaugos skyrių

Nenoriu būti viena. Nekenčiu vienatvės.

Bet vis artėju prie išvados, kad taip geriau, kai eilinį kartą nusiviliu aplinkiniais. 

Ir vienatvės aitrumas tampa geresnis už bet kokią kompaniją.

Viena jaučiuosi mažiau viena nei tarp kitų.

Turėta didelė meilė žmonėms virsta neapykanta

Milijonai faktorių erzina

neeeeervina

Liūdesys virsta agresija

Nusivylimai ir nesugebėjimas atlikti paprastų kasdienių užduočių tik skatina pasiduoti 

Pyktis ant savęs, ant kitų

ir viso pasaulio

!! fuck you all